RU EN

VYTAUTAS PETKEVIČIUS. Išpažintis be atgailos

2017-06-03

Šiltai prisimenant ir pagerbiant prieš devynerius metus mus palikusį Tautos didžiavyrį, vieningo liaudies FRONTO idėjos puoselėtoją -- rašytojo Vytauto Petkevičiaus (1930-2008) įžvalgos bei prisiminimai, kurie tebėra itin aktualūs LANDSGRYBIŲ melo, politinės korupcijos, nesantaikos ir karo kurstymo propagandos totaliai užvaldytoje Lietuvoje!..

IŠPAŽINTIS BE ATGAILOS

Sąjūdis tai mano asmeninė nelaimė ir vienuolika metų, išeikvotų nežinia kam. Vienintelį gerą darbą padariau sukėlęs žmonių aktyvumą ir sustabdęs naftos gavybos bokšto statybą prie Nidos. Iš Sąjūdžio pasitraukiau todėl, kad jau pirmomis jo veiklos dienomis supratau, kokie nešvarūs žmonės užgrobė jo vadovybę ir kokios dar nešvaresnės jėgos stovi už jų nugarų.

Per tuos fašistuojančius konservatorius netekau personalinės pensijos. Visi vaikai buvo išvaryti iš atsakingų darbų. Kaip reikia jaustis Sąjūdžio kūrėjui, kai vyresnysis sūnus sugrįžta namo nei gyvas, nei miręs ir skundžiasi:

- Iš darbo išvarė.

- Už ką?

- Pavardė ne ta!..

Ir tai padarė mano „mirtinas“ draugas, sūnaus mokytojas, statybos ministras A.Nasvytis. Norėdamas įtikti Landsbergiui, jis iškrėtė tą šunybę, o paskui teisinosi:

- Vytukai, Vytukai, Vytukai, aš nežinojau, kad tai tavo sūnus...

Maža to, buvo sustabdytas mano raštų leidimas.

Prie Brazausko nepritapau todėl, kad jis nieko laisvėjančioj Lietuvoj nematė, išskyrus savo asmeninę naudą ir pinigus. Jis tiek daug deklaravo gražių žodžių apie savo moralumą ir slaptą bolševikmečio katalikiškumą, o praktikoj pasirodė perpuvęs iki kaulų smegenų. Ant jo išvaizdaus stoto, mano supratimu, jau nebėra vietos, ant kurios būtų galima prikabinti kokį nors pažaliavusį kokybės ženklelį. O apie Landsbergio meilę lietuvių tautai galima šnekėti tik pasitelkus Dantės Pragaro aprašymą. „Buratino“ kultas tapo visuotine tautos nelaime.

Likau vienišas, ir kaip mane įvardino „konservuoti fašistėliai“, - Juodasis Pranašas, ir dabar su visa atsakomybe galiu pareikšti: lietuvis laisvas nebemoka gyventi!.. Koks dabar skirtumas, kas jį nuo to atpratino arba jis pats atprato, tačiau nemoka, nors tu kryžium atsigulk. Tik išlindom iš Maskvos maišo, pamitingavom, prisisiuvom vėliavų ir vėl už butelį alaus ar paką skalbimo miltelių sulindom į Europos Sąjungą kolonialinės parapijos teisėmis.

Iš trijų milijonų šalies gyventojų per dvidešimt metų neatsirado nė vieno tautos mylimo vadovo, pasišventėlio, paskui kurį lietuviai eitų į kiekvieną žygį, kaip paskui tikrą, iš Dievo malonės mums dovanotą vadą. Viską nulėmė „špitolinis“ kirkilinis laisvės supratimas, kad tikroji demokratija prasideda nuo pirmojo pavogto milijono. Lietuviškai tariant, lupk ir nesidairyk, skolink ir nebegrąžink, apvaginėk vaikus ir senelius. Už tai tavo anūkai baudžiaviniu lažu arba patrankų mėsa atidirbs tavo užsienio patronams. Visas mano, kaip sąjūdininko, nuopelnas dabar sutelpa į kelis viskuo nusivylusius žmonių klausimus:

- Kaip toliau, rašytojau, gyvensim?

Arba:

- Ko tu, taip gražiai pradėjęs, nuo mūsų pasitraukei?

Niekur aš nepasitraukiau, niekur nepabėgau, gal šiek tiek kaip Juodasis Pranašas užbėgau į priekį, tačiau manimi jūs nesekėt. Jūs įpratot tūpčioti vietoje ir betūpčiodami manėt gyventi ir maitintis tuščiais persivertėlių pažadais, o aš jums nieko negalėjau pažadėti, nes neišmokau meluoti, kad pati laisvė už mus viską padarys, o mes tiktai gyvensim ir norėsim. Koks absurdas vardan laisvės paaukoti laisvę! Kitos tokios tautos aš istorinėje praktikoje nežinau. Ir tai jau antrą kartą. Todėl man ir šiandien maga perspėti visus nusivylusius tėvynainius: nėra baisesnio melo, kaip klaidingai suprasta ir dar klaidingiau aiškinama tiesa!.. Reikia daug ir kantriai dirbti. Reikia mokytis iš vakarykštės dienos ir ryžtingai kovoti už savo teises. O dabar prieš ką kariausim? Mus vienijančių priešų nebėra. Reikia išmokti neapkęsti vietinių okupantų ir talžyti juos pikčiau už svetimus.

- Mus apgavo!.. - virkaujama ant kiekvieno kampo.

Bet apgavo vien dėl to, kad jūs norėjote būti apgauti. Lietuviams patinka gražus melas, o dabar, šiek tiek atitokę, bijote prisipažinti klydę ir iš pasiutimo lendate į baudžiavą toliau. Jūs tai darote senu lenkiško šlėktos įpratimu: nors apsikakosiu, bet nepasiduosiu! Gyvensiu po senovei. Su tokiu gyvenimo supratimu mes tose kirkilinėse-kubilinėse pamazgose dar murkdysimės ne vieną dešimtį metų.

Kai paklausai ant kiekvieno kampo klykaujančių mūsų varovų, šiurpas krečia. Taip, girdi, mes retkarčiais suklystame, taip, lietuvių labai sumažėjo, bet kaip pagerėjo jų kokybė! Kokių lietuvių? Mieželių, adamkų, lubių, kazickų ir visos virtinės kirkilinių-kubilinių špitolninkų?..

Apsikakosiu, bet nepasiduosiu! Apsikakojot lietuvaičiai, ir pasidavėt. Ogi kam? Jus nelaimėj palikusiems pabėgėliams ir vietiniams, tik iš vyžų išlipusiems sukčiams. Europos Sąjungos piliečiai net žemėlapyje neranda Lietuvos.

Gerai, kaltas aš. Nesugebėjau jūsų įtikinti. Bet kur buvote jūs, dabartiniai teisuoliai, kai Landsbergio ir jo satrapų nurodymu, buvo pjudomi J.Marcinkevičius, V.Bubnys, J.Požėla, J.Kubilius, V.Daunoras, A. Žebriūnas, A.Giedraitis ir kiti padorūs sąjūdininkai? Tada bet ką reikėjo kokiai nors landsberginei davatkai parodyti pirštu ir jūs būtumėt užpjudę bet kokį šviesuolį. Jūs patenkinti susikūrėt žydelio Pinokio kultą ir šaukėt: „Landsbergis – Lietuva!“, kol Landsbergis išsipūtė, o Lietuva subliuško. Jūs prieš mane rinkote parašus, reikalaudami išvyti iš Rašytojų sąjungos, reikalavot atimti pilietybę ir net garbingą Vytauto vardą. Jūs vežėt į mano sodybą sunkvežimius pamazgų ir srutų, iškirtot jaunus medelius... Kuo dar galėjot man pakenkti? Pamiršot?..

Tada dar kartelį sugrįžkim prie istorijos, kai jums vadovavo prietrankos.

Apie Sąjūdžio susikūrimą žioplokas LKP CK pirmasis sekretorius R.Songaila mažai ką žinojo. Jam tai atrodė Maskvos sumanytas žaidimas, kurį po kiek laiko pakeis koks nors kitas, daug griežtesnis ir partiškesnis. O šio judėjimo pagrindinis organizatorius partijos ideologas L.Šepetys apie tuos reikalus jo nekenčiančio vado beveik neinformavo. Tiktai po kelių audringų mitingų R.Songaila susigriebė ir pakvietė KGB generolą E. Eismuntą paaiškinti susidariusią padėtį. Jei nemeluoja dabar prasigėrusio Ringaudo atmintis, jis paklausęs generolo, kiek visa tai rimta? Labai pasitikėdamas savimi ir kvailai manydamas, kas Sąjūdis – jam pavaldi organizacija, tas atsakęs, kad judėjimas neišeina iš jo kontrolės ribų ir kad jam vadovauti geriausiai tiktų V. Landsbergis.

- O kas jis toks? – paklausęs sekretorius.

- Tai mūsų patikrintas žmogus.

- Ar jis vienas susitvarkys?

- Padėjėjų jam užteks per akis, - kukliai nusišypsojęs generolas. – Mes Sąjūdžiui šefuoti įsteigėm specialų poskyrį, kuriam vadovauja pulkininkas Petras Vozbutas. Jis su jais palaiko glaudų kontaktą.

Jeigu po kiek laiko viską teisingai prisimena ir man nesigerina kitas tuometinis CK sekretorius, R. Songaila buvo užtikrintas, kad Sąjūdį organizuoja patikimi vyrai: CK sekretorius L.Šepetys, akademikas E.Vilkas („Vokė“), akademikas B.Kuzmickas („Jurgis“), kurie tokiam darbui turi neblogą patirtį ir yra gerai informuoti. Štai kodėl steigiamąjį susirinkimą po kelių ilgų atidėliojimų buvo nutarta surengti Mokslų akademijos salėje, o ne kurioje nors kitoje vietoje, nes ir salė čia atitinkamai buvo paruošta.

R.Songailos kėdė kuo toliau, tuo labiau braškėjo. Sąjūdis atvirai pareikalavo jo atsistatydinimo ir jo vietoj ėmė proteguoti A. Brazauską. V. Landsbergis lyg užkrato bijojo L.Šepečio, kuris buvo Išvažiuojamosios komisijos pirmininkas ir puikiai žinojo apie visas „nekaltas“ jo keliones po užsienius. Susidarė vakuumas, į kurį R. Songaila atsainiai ant savo sprando užsikrovė A.Brazauską, tikėdamasis jį sukompromituoti ir tarsi nusiplovė rankas, bet tas susiuostė su V.Landsbergiu ir abudu gana vykusiai tam kaimiečiui pagalando dalgį.

Norėdamas pasigerinti prieš Maskvą ir gerokai sutvirtinti savo pozicijas, R.Songaila neiškentė ir per Maskvos televiziją pasigyrė, kad jis visiškai kontroliuoja susidariusią situaciją ir dar pridėjo:

- Tam, kad Sąjūdis nenukryptų ten, kur nereikia, mes infiltravom į jį savo žmones...

Tas nepaprastas sekretoriaus R. Songailos plepumas ir noras išsilaikyti pirmojo sekretoriaus poste padarė judėjimui labai didelių nuostolių. Visų pirma, jis išgąsdino tikruosius disidentus, davė ženklą visų lygių persivertėliams skverbtis į Sąjūdį ir palengvino V.Landsbergio atvirą kovą prieš Iniciatyvinės grupės savarankiškus žmones. Jo veiklos atramą sudarė visokie padlaižiai ir kiti abejotinos prabos žmonės – visokie čepaičiai („juozai“), stasiškiai („ąžuolai“), gajauskai, katkai ir daugelis kitų.

Žmonės patikėjo Sąjūdžio lazungomanija. Pradėjo plaukti masinės aukos. Kaip jau minėjau, KGB (ponas Eismuntas) sudarė galimybę Šveicarijos banke atidaryti dvi sąskaitas, į kurias suplaukė milijoninės Lietuvos žmonių aukos. Kai kas iš tos sąskaitos ėmė supirkinėti Šveicarijoje nekilnojamą turtą. Taip, kad ten įdėti pinigėliai į Lietuvą nebesugrįžo.

Kai aš šią aferą ėmiau tyrinėti atidžiau, prieš mane sukilo ne tik V. Landsbergis, bet ir visa jo suklijuota šutvė. Besirausiant po įvairius popierius, paaiškėjo dar viena paslaptis. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės branduolys buvo sudarytas iš anksto, todėl būsimieji vadai 1988 m. birželio 3 d. Iniciatyvinės grupės susirinkime vienas kitą siūlė pagal išdalintus raštelius – vienas kito nepažinodami. Dauguma jų tą dieną susitiko pirmą kartą. Iki to susirinkimo beveik visi Sąjūdžio aktyvistai visuomenei buvo nežinomi žmonės. Kai kurie jų buvo prikelti iš Valstybės saugumo archyvų. Tame susirinkime sekretoriavo iš anksto kai kurių „organų“ paruoštas Z.Vaišvila, todėl daugelio pasiūlytų žmonių neįrašė į savo sąrašą. Kai aš su V.Daunoru apie tai bandžiau pranešti sąjūdininkams, jūs organizavote mitingą ir apspjaudėte mus nuo galvos iki kojų. Tačiau verkšlenti buvo jau per vėlu.

Smagu žiūrėti, kai kaimynas dega“, - apkalba žemaičiai suvalkiečius.

Bet ar labai smagu visiems matyti, kai visa valdžia pūva nuo galvos iki kojų? Didžiulė piramidė smilksta ant mūsų sprandų ir nuodija tautai kraują, o mūsų skurdžiai privalo valgyti lenkų po visą Europą supirktas maisto atliekas. Dabar tapo madinga už pinigus lipti ant laužo kur nors Irake, Afganistane ar Kosove, o namuose pakanka raustis šiukšlynuose arba bet kokia kaina patekti į valdžią, nes kitur pelningo uždarbio jau nebėra.

Protingi žmonės bandė lietuvius ne vieną kartą išjudinti iš panašaus mirties taško. Savo laiku M.Sleževičius, sumaniai naudodamasis Liaudies fronto idėja, iškovojo nepriklausomybę ir, kaip taurus politikas, sudėjo savo įgaliojimus prieš pirmąjį Seimą. O ką padarė tie Seimo išrinktieji? Jie tol pjovėsi tarpusavyje, kol supjudė tautą ir paruošė dirvą Smetonos perversmui.

Bet Liaudies fronto idėja budėjo tautoje, ji nežuvo ir kaupė pažangiąsias jėgas. 1940 metais žmonės patikėjo socialistinėmis idėjomis, bolševikai, neturėdami didesnės įtakos liaudyje, sugalvojo vadinamąjį partinių ir nepartinių vieningą bloką, pasiglemžė po savim Liaudies frontą ir pradėjo Lietuvos stalinizaciją. Kas iš to išėjo, aiškinti nereikia.

Fašistų pakalikas K.Škirpa, ruošdamas 1941-ųjų metų sukilimą, irgi rėmėsi Vieningo liaudies fronto idėjomis, bet pasipūtėliai vokiečiai tuos pagalbininkus išvaikė, jų Frontą uždarė, daugelį areštavo ir išsiuntė kariauti su rusais. Škirpos aktyvistai taip pat nebuvo vieningi. Jie suskilo į keturias organizacijas, kurios kniovėsi tarpusavyje, neturėdamos nė mažiausios vilties išlysti į valdžią.

Lietuvos generalinis komisaras von Rentelnas J.Ambrazevičiaus vyriausybės net neįsileido į savo kanceliariją ir pasitikęs pasikalbėjo tik Rotušės skverelyje, o paskui parašė į Berlyną, kad tai neaiškūs avantiūristai, nieko bendro neturintys su didžiąja A.Hitlerio idėja – sukurti Naująją Europą. Taip žlugo paskutinis smetoniškojo elito bandymas liaudies rankomis sugrįžti į valdžią.

Ir štai Sąjūdis, kuris sukėlė visą tautą tomis pačiomis Liaudies fronto idėjomis, pats neturėdamas jokio rimtesnio savos veiklos plano, tučtuojau išnyko. Pradžioje užteko tik „Juodojo scenarijaus“ griovimo epidemijai sukelti, o apie kažkokią kūrybą, Lietuvos valstybingumo atstatymą nebuvo jokios kalbos. Kovo vienuoliktosios aktas tapo tik deklaracija supjudyti tautą, pralįsti į valdžią ir pasisavinti valstybinį turtą.

Ir štai dabar jaunieji socialdemokratai vėl sugrįžta prie dar gyvų Liaudies fronto idėjų. Rašau – sugrįžta, nes daugelis lietuvių, nusivylusių visomis valdžiomis, nebetiki šia idėja. Jie nebetiki, kad mes, lietuviai, reikalingi vienas kitam, kad be vienybės, be stipraus liaudies balso ir dar stipresnės jos rankos jau nebegalima eiti toliau. Kito kelio pašalinti dabar susiklosčiusią parazitinę valdžios struktūrą jau nebėra, arba jis dar nesugalvotas. Jeigu ir šį kartą Liaudies frontas bus nugalėtas, lietuviams beliks paskutinė galimybė – dalgiai ir šakės. Tačiau ir nuo to kraštutinumo mūsų oligarchai susirado gerą priemonę – NATO ginkluotąsias pajėgas.

Žodžiu, ponai lietuvaičiai, arba Vieningas liaudies frontas, arba vieninga ilgalaikė baudžiava. Jums rinktis. Šį kartą nepatikėkite jokiai partijai, jokiai bažnyčiai, jokiai patriotinei organizacijai, už tėvynės meilę lupančiai dvigubą rentą. Jums gyventi, jums galvoti, jums gelbėtis ir ginti savo teises!

Aš meldžiu Lietuvos inteligentiją, išlįskite iš savo jaukių gūžtų ir naujų, tėvonijomis paverstų dvarelių! Jūsų dauguma – valstiečių ir darbininkų vaikai. Neleiskite tyčiotis iš savo tėvų. Delsti nebegalima. Mūsų valstybė, anot Klero Volfo, atsidūrė tokiam keistam etape, kad jau vėlu atlikti kokį nors taikų, tautai naudingą darbą dabartinės sistemos rėmuose, bet dar labai anksti, kad būtų galima iššaudyti visus išgamas, sukūrusius tą sistemą. Jei tylėsim ir brandinsim visos tautos neapykantą esamai valdžiai, ta neapykanta pratrūks, kaip ir visi kruvini praeities perversmai bei revoliucijos... O kas nuo to labiausiai nukentės? Tai jūs, inteligentija, kaip atplyšusi nuo savo tautos kasta.

Birštonas 2006-2008 m.

http://www.laisvaslaikrastis.lt/