RU EN

Vytautas Bernatonis. Kodėl aš su Algirdu Paleckiu?

2012-09-29

Trumpai prisistatysiu, kadangi dauguma skaitytojų manęs nežino.

Aš, Vytautas Bernatonis, gimiau 1940 m. lapkričio 19 d. Valstiečių šeimoje. Toliau buvo mokykla, Kauno politechnikumas, paskyrimas darbui Vilniuje cecho meistru – 1 metai, kariuomenė – 3 metai, darbas gamykloje „Plasta“ 26 metus įvairiose pareigose. Dirbdamas gamykloje „Plasta“ baigiau VISI, apgyniau technikos mokslų kandidato ir daktaro disertacijas. Įdiegiau su bendraautoriais į gamybą 23 išradimus, kas buvo įvertinta LTSR valstybine premija ir TSRS valstybine premija, suteikiant laureatų vardus. Konkurso keliu buvau išrinktas KPI profesoriumi. Suteikė profesoriaus mokslinį vardą. Dirbau 2 metus. Konkurso keliu buvau išrinktas Vilniaus meru – dirbau 10 mėnesių. Buvau atleistas iš darbo nepateikus jokių kaltinimų, už akių, gulint ligoninėje po operacijos dėl susižeidimo 1991 m. sausio 13-ąją. Bedarbis 7 metus, vėliau verslininkas. 

Žmona gydytoja. Išauginome ir paruošėme gyvenimui 3 sūnus. Darbą sukūrė patys. Moka visus mokesčius. Palikti Lietuvą nenumato. Man rūpi kaip jie gyvens!

Manau, kad visi žmonės kada nors yra uždavę sau klausimą – „ką daryti“? Aš tai turėjau daryti daug kartų. Man pavykdavo rasti atsakymus ir sprendimus. Pagal charakterį priskiriu save prie valstybiškai sugebančių mąstyti žmonių. Kuomet 1990 metais mane pažįstantys žmonės pasiūlė dalyvauti konkurse Vilniaus mero rinkimuose, nors aš niekada nebuvau buvęs Vilniaus Vykdomajame Komitete, gerai žinojau, jeigu žmonės siūlo, reiškia jie žino, kodėl siūlo. Nebūdamas politikoje maniau, kad tai bus ūkinis darbas. Neužilgo supratau, kad turiu tapti politiku, bet niekaip negalėjau suprasti, kad politiku turi būti veidmainis, su kuo labai greitai susidūriau, tačiau negalėjau priprasti. Bet kol kas ne apie tai. Dabar bandysiu atsakyti į klausimą- ką daryti Lietuvos žmonėms, kad ištraukti Lietuvą iš „gilios duobės“, kurioje ji jau yra ir dar smenga gilyn. Šiandien Lietuva praskolinta. Dauguma žmonių skursta arba gyvena skurdžiaus gyvenimą. Visuomenė suskaldyta, išnyksta dvasingumo, meilės Tėvynei supratimas ir jausmas, dauguma palieka Lietuvą ieškodami būdų išgyventi. Tokia tikrovė! 

Kur mūsų tokio nusigyvenimo šaknys, pradžia? Juk, norėdami gyventi laisvai ir patys tvarkyti savo Valstybę, mes buvome pilni ryžto darbui ir veiklai, žinodami, kad mes darbščių žmonių tauta, sugebančių protauti ir bendrauti ne tik su kitų tautybių žmonėmis, bet ir kaimynais. Iškrypimai nuo sveiko proto supratimo mane palietė tiesiogiai, žinau, kad tą iškrypimą matė visi protaujantys žmonės ir ne tik Lietuvoje.

Nemokšų ir, pasakyčiau griežčiau,- „dvasios ubagų“, prasiveržusių valdyti Valstybę, elgesys ir veikla, prisidengiant nepriklausomybės šūkiu, padarė pradžią sveiku protu nesuvokiamam Valstybės griovimui. Dabar, kalbantys apie Lietuvos išnykimo besiformuojantį pavojų, nekalba apie tai, kas padarė pradžią ir net nesvarsto to fakto, kad „derlius daug priklauso nuo pasėlio ir jo priežiūros“. Deja, visa tai mes darėme ir tęsiame daryti patys ir niekas kitas. Kada sustosime?

Svarstant mūsų nusigyvenimo pradžią, kas prasidėjo turto, uždirbto socializme, privatizavimu, būtina prisiminti, kad žmonių mintys buvo nukreiptos nuo gamybos objektų privatizavimo, paprasčiausiai atliekant tik formalų privatizavimo apiforminimą butų, kurie jiems jau priklausė, nes buvo gauti už darbą, kaip priedą prie atlyginimo. Šis veiksmas taip pat buvo visuomenės mulkinimo pradžia. Toliau vyko turto išdalinimas, įteisinant įstatymais, kas ir sudarė pradžią oligarchų atsiradimui su neabejotinais korupcijos pradžios elementais. Mes dabar turime statyti gamyklas mieste ir kaime, pradedant nuo nulio. Be to neišgyvensime. Būtina nedelsiant sutvarkyti Valstybės valdymą.

Konstatuojant faktinę padėtį, turime pripažinti, kad Lietuva šiandien neturi ryškios politinės ideologijos. Noras gyventi geriau išliko, bet neturi realios bazės. Politikų teiginiai apie krizę, atsigaunančią ekonomiką yra tik parodomojo pobūdžio, pridengiant savo nemokšišką valdymą. Tik tarp kitko atsirado kalbos apie tai, kas gali atgaivinti ekonomiką ir ūkį, nesuteikiant tam būtinų prioritetų. Vyksta tik pinigų skaičiavimas ir dalinimas. Pinigų ieškoma tik atėmimo iš žmonių įvairiais būdais, bet ne kaip juos uždirbti!

Valdžią išsirinkome ir rinksime patys. Matomai, jiems patiko, kadangi visų, mus valdančių, 5 partijų lyderiai vėl jau veržiasi į konkrečius postus, užmiršdami, kad postuose, kuriuos jie turėjo, nieko gero nenuveikė. Atvirkščiai - dalyvavo žmonių nuskurdinime, Valstybės praskolinime.

Būdamas optimistu, netikėdamas Lietuvos išnykimu, atsakysiu į straipsnio pavadinimą. Man imponuoja žmogus ( mano vaikų amžiaus) savo ryžtu eiti „ ne į koją“, kuomet visi teigia, gal kai kurie ir mano, kad būdami pasyvūs, eina „į koją“. Jie nepagalvoja, kad, eidami į koją, sutrypė Lietuvą. Algirdas Paleckis turi 2 humanitarinio aukšto mokslo diplomus, moka 5 užsienio kalbas, mąsto ryškiai Valstybiškai. Pats jo įsteigtos organizacijos pavadinimas „Frontas“ kaip niekas daugiau apibūdina tai, kas turi vykti Lietuvoje, norint pakeisti padėtį. Tai turi, be abejo, vykti be kraujo, t.y. nekartojant nusiklstomos veiklos įsivardinusių valdžia, vėliau netgi „signatarais“, veikėjų elgesio ir provokacijų 1991 sausio 13-ąją. Kad „Frontas“ tapo Socialistiniu Liaudies Frontu“ mane nešokiruoja, nors girdėjau įvairių nuomonių. Socialinio teisingumo mintys, dominuojančios šios politinės organizacijos programoje, mane ypač intriguoja. Maloniai nuteikia, tiesiog sielą glosto programinis konkretumas ir nuostatos, atspindinčios žmonių poreikius, išplaukiančius iš realybės, be jokio populizmo. Čia aš prisiminiau tuos laikus, kuomet būdamas Vilniaus meru, kalbėdamas iš tribūnos apie socialinį teisingumą, jaučiau salėje sėdinčios Vilniaus miesto Tarybos deputatų pajuokiantį šurmulį. 

Jūs, gerbiamas Algirdai Palecki, su savo bendraminčiais laimėsite. Jūs turite daugeliui priimtiną ideologiją, Jūs privalote laimėti. Aš, nors ir nebūdamas jokios partijos nariu, džiaugiuosi būdamas su Jumis. Esu technokratas, kaip dažnai teigiu, „iki kaulų smegenų“, turiu pagrindo laikyti save organizacinio darbo profesionalu. 

Manau, aš galiu ir būsiu Jums naudingas Jūsų pasiaukojančiame darbe ir veikloje Lietuvos Valstybės ir jos žmonių labui