RU EN

Šalys, kuriose JAV rėmė fašistus, narkobaronus ir teroristus

2015-12-10

Karinis kišimasis į vidinius kitų šalių konfliktus tapo įprastu reikalu Amerikai. Tas „įprastas reikalas“ buvo tobulinamas ištisus dešimtmečius ir tapo griežta tikslų, metodų ir juridinių pateisinimų sistema.

Savo kariniams tikslams įgyvendinti Amerika turi tokius poveikio instrumentus: daugybė karinių bazių visame pasaulyje (pagal Pentagono duomenis – daugiau kaip 865, tačiau drauge su bazėmis Irake ir Afganistane šis skaičius viršija tūkstantį), informacijos mašina, galinti pakreipti visuomenės nuomone bet kokia linkme, TVF ir kiti bankai, pavergiantys šalių ekonomikas kreditais ir kliudantys nacionalizuoti jų mokėjimo sistemas, o taip pat sekimo sistema, apimanti visą planetą (prisiminkime Snoudeno demaskavimus).

Be to, egzistuoja griežtas juridinis visų JAV užsienio i9ntervencijų pateisinimas. Tai tezė apie Amerikos piliečių teisių gynimą užsienyje, kurią iškėlė dar Teodoras Ruzveltas, taip pat Monro doktrina, kuri leidžia vienašališkai „saugoti“ Amerikos kontinentą, o realybėje – kištis į kitų šalių reikalus, jeigu jie kelia grėsmę amerikiečiams. Tai ir „humanitarinė pagalba“ gyventojams, kurie atseit kenčia nuo „kruvinų režimų“ valdžios.

Pirmaisiais metais po II Pasaulinio karo tai buvo kryžiaus karas prieš komunizmą. Bet kokiems TSRS mėginimams susirasti sąjungininkų buvo griežtai užkertamas kelias visuose kontinentuose. Paskui Vašingtonas įžvelgė grėsmę gerokai galingesnėje – doroviškai ir ideologiškai – bendrijoje – islame. Buvo išgalvota ir sukurta islamiška grėsmė, šiitai buvo supjudyti su sunitais, vieni buvo paversti priešais, kiti – sąjungininkais.

Tuo pat metu pradėtas naikinti kitas galingas priešas – stačiatikybę išpažįstančios šalys. Iš pradžių buvo sunaikinta Jugoslavija su stačiatikiška Serbija (Graikiją, beje, įvarė į bankrotą kreditais), beveik prisikasė prie Ukrainos ir nusitaikė į Rusiją. Ateina eilė ir komunistinei Kinijai su potencialia galia tapti pasaulio lydere.

Po 2001 metų rugsėjo 11-osios Amerika atrado pretekstą įkurti karines bazes visoje Azijoje, nusitaikydama tolimesniam galimam kariniam smūgiui į Kiniją. Įsiūbuojant konfrontaciją tiek šalyje, tiek visame Azijos-Ramiojo vandenyno regione. Matyt, išvedus karines pajėgas iš Afganistano, ateis laikas įvesti ribotą kontingentą į kokias nors salas, kad būtų suteikta pagalba sąjungininkams – Japonijai, Pietų Korėjai, Filipinams.

Iš viso to galima padaryti tokią išvadą. Tik stiprios valstybės gali priešintis šitai galingai mašinai, kuri šluoja sau iš kelio visus neįtikusius ir trukdančius galutinai įsigalėti pasaulyje. Būtent dėl to Ukrainos įvykiai – tai testas Rusijai ir jos galiai. Nevarginsime skaitytojų slaptomis CŽV operacijomis, kurių tikslas – nuverti teisėtas vyriausybes, kurios kaip nors pamėgino pasipriešinti Vašingtono diktatui. Praktiškai visi kariniai perversmai Azijoje, Lotynų Amerikoje ir Afrikoje, įvykę po II Pasaulinio karo – tai tipiški tokių Amerikos veiksmų pavyzdžiai. Apsiribosime tiesioginėmis Amerikos karinėmis intervencijomis tuo laikotarpiu.

FILIPINAI (1945-1953 metai). Amerikos komandosų kova prieš Hukbo ng Bayan Laban sa mga Hapon – antijaponišką liaudies armiją, Filipinų komunistų partijos karinį padalinį. Kulminacija – į valdžią ateina diktatorius Ferdinandas Markosas (valdė – 1965-1986).

KORĖJA (1945-1953). Intervencija, kurioje dalyvavo maždaug milijonas JAV kareivių. Žuvo šimtai tūkstančių korėjiečių, šalis buvo suskaldyta į dvi dalis. Iki šiol Šiaurės Korėją JAV pavertė šalimi atskalūne ir visokeriopai kliudo šaliai integruotis į pasaulio bendruomenę.

VIETNAMAS (1961-1973). Vietnamo kare dalyvavo apie pustrečio milijono Amerikos kareivių. Ho Ši Minas rašė gausybę laiškų prezidentui Trumenui, Valstybės departamentui, siekdamas taikaus konflikto sureguliavimo, tačiau amerikiečiai jį ignoravo, kadangi Ho Ši Minas buvo komunistas.

KAMBODŽA (1970-1973). Amerika per du mėnesius susidorojo su princu Sianuku. Tai atvėrė kelią į valdžią Pol Potui su jo „raudonaisiais khmerais“, kurie, gaudami JAV karinę pagalbą, pridarė daug nelaimių ir kančių kambodžiečiams. Po penkis metus trukusių amerikiečių bombardavimų visiškai žlugo tradicinis Kambodžos ekonomikos sektorius – žemės ūkis. Šalis iki šiol neatsigavo nuo humanitarinės katastrofos.

LAOSAS (1971-1973). Ant šios šalies buvo numesta daugiau bombų nei ant hitlerinės Vokietijos. Amerikos ir Saigono kariuomenė, palaikant amerikiečių aviacijai, iš pietinio Vietnamo įsiveržė į pietų Laosą. Naujas vadovas, JAV marionetė Lol Nolojus iškart pasiuntė savo armiją Pietų Vietnamui į pagalbą.

GRENADA (1983-1984). Kam galingiausiai pasaulio šaliai prireikė pulti valstybę su 110 000 gyventojų? Vašingtonas išsigando „dar vienos Kubos“.

PANAMA (1989). Narkobarono – prezidento Eduardo Norjegos – arešto pretekstu, per kelias konfrontacijos su Panamos armija dienas žuvo apie 500 žmonių. O prezidentas Bušas viso labo norėjo „duoti aiškų signalą“ Nikaragvai, kad ten nedrįstų rinkti į valdžią sandinistų.

IRAKAS (2003-2010). Irakas buvo stipri karinė jėga arabų pasaulyje ir būtent tai tapo jo „nusikaltimu“. Prisidengę kova su terorizmu, amerikiečiai nuvertė teisėtą vyriausybę ir okupavo šalį. Irako naftos telkiniai atiteko amerikiečių ir anglų korporacijoms. Dabar ten vyksta kruvini susirėmimai tarp šiitų, sunitų ir kurdų.

JUGOSLAVIJA (1999). Čia be jau išvardintų tikslų atsirado naujas – supriešinti stačiatikybę su islamu ir patikrinti spalvotųjų revoliucijų technologiją, kuri paskui ėmė siaubti potarybinę erdvę.

AFGANISTANAS (2001-iki šiol). Siekdama sunaikinti al Kaidos ir ben Ladeno bazes, per 2001 metus Amerika įvykdė šimtus bombardavimų ir daugiau kaip dešimt sausumos operacijų. Ben Ladeno nerado, Talibano neįveikė, o marionetinis prezidentas Karzajus atsisako pasirašyti su Amerika sutartį dėl saugumo. Tačiau JAV karinis pramoninis kompleksas smarkiai pasipelnė šiame kare.

LIBIJA (2011). Kadafį mėgino sunaikinti ne vieną kartą. Libijos karas unikalus tuo, kad ne mažiau efektyviai už karinius veiksmus buvo panaudoti finansiniai papirkinėjimai, kaip ir Irake, kur pagrindinį vaidmenį suvaidino CŽV, papirkusi karinių apygardų vadus. Irake iš 8 korpusų tiktai du kariavo su interventais, o šeši išdavė prezidentą. Geriausias pavyzdys – kai ištisas armijos korpusas pasidavė vos vienam amerikiečių batalionui. O gimtąjį Sadamo Huseino miestą „užėmė“ CNN filmavimo grupė. Kadafis savo ruožtu taip ir nepaleido į darbą šalies priešlėktuvinės gynybos – buvo papirkti žemesnio rango vadai.

Per visą savo egzistavimo istoriją Amerika savo teritorijoje praktiškai nekariavo. Žymusis Perl Harboras buvo atakuotas japonų per II Pasaulinį karą, tačiau Havajai yra okupuota teritorija, kurią amerikiečiai patys ne per seniausiai buvo išvalę, pasitelkę savo „taikdarius“. Vienintelis Amerikos užpuolimas – tai XVIII amžiuje vykęs karas dėl nepriklausomybės su Anglija ir anglų ataka prieš Vašingtoną 1814 metais.

Nuo to laiko Vašingtonas tapo pagrindinių pasaulio teroristu ir už tai dar nė karto nebuvo nubaustas. Buvęs JAV ambasadorius Maskvoje Džekas Metlokas yra pasakęs: „Amerikos vyriausybių veiklos kronika rodo, kad jos ignoravo teritorinio vientisumo principus, kai joms buvo tai naudinga, kaip kad tuo atveju, kai drauge su sąjungininkais iš NATO pažeidė Serbijos teritorinį neliečiamumą, sukurdamos, o paskui pripažindamos nepriklausomą Kosovą. O be to palaikė Pietų Sudano atsiskyrimą nuo Sudano, Eritrėjos atsiskyrimą nuo Etiopijos ir Rytų Timoro atsiskyrimą nuo Indonezijos“. Tačiau kai Amerikos vyriausybei valstybių skaldymas nenaudingas, kaip kad Krymo atveju, ji tampa aršia teritorinio vientisumo šalininke.

www

http://versijos.lt/salys-kuriose-jav-reme-fasistus...