RU EN

Sąjūdžiui - 25: ar laisva yra pinigų karta?

2013-05-31

Socialistinio Liaudies Fronto pareiškimas 

Birželio pradžioje politinis elitas švenčia Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susikūrimo 25-ias metines. 1988 m. birželio 3 d. Mokslų Akademijos salėje vykusios konferencijos metu 35 žinomi LTSR mokslo ir meno žmonės, tarp kurių 17 buvo TSKP nariai, paskelbė apie naujo visuomeninio judėjimo – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio – būtinybę.

Vėliau Sąjūdžio programoje rašyta: „Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis (toliau—Sąjūdis) yra savaveiksmis pilietinis judėjimas, kuris remia ir plėtoja TSKP vadovybės pradėtą socialistinės visuomenės persitvarkymą demokratijos ir humanizmo pagrindais“. Sankciją Sąjūdžio įkūrimui davė TSKP CK, tuo metu inicijavusi tokių judėjimų sukūrimą visoje TSRS. 

Pirmuoju savo veiklos laikotarpiu (maždaug nuo 1988 m. birželio iki 1989 m. rugpjūčio) Sąjūdis reiškėsi kaip nacionalinė-demokratinė visuomeninė jėga su socialine-humanistine programa (su kuria jis vėliau ir atėjo į valdžią), ir tai padėjo jam pakelti gana skaitlingas žmonių mases, pvz., į Baltijos kelią. 

Per 1989 metų rinkiminę kompaniją į LTSR Aukščiausiąją Tarybą Sąjūdis kreipėsi į Lietuvos žmones patraukliais nacionalinės nepriklausomybės, gerbūvio, laisvės ir demokratijos, humanizmo šūkiais. Ir daugelis tikrai norėjo permainų, nes TSKP vadovybė nesprendė susikaupusių nacionalinių ir ekonominių problemų bei atitolo nuo žmonių. Daug žmonių dalyvavo masiniuose mitinguose tuo metu, kai dar nebuvo pasibaigęs pirmasis tautinio pakilimo ir svajonių laikotarpis. Tačiau kai kas pasinaudojo Sąjūdžiu savo siauriems tikslams pasiekti. Ir iš pakilimo žmonės buvo atvesti į džiungles. 

1989 – 1992 metais Sąjūdis transformavosi į autoritarinį ir net revanšistinį judėjimą, kuris į valstybinį lygį iškėlė rėksmingą antisocializmą, ksenofobiją ir „tautos priešų“ medžioklę. Jis neišlaikė išbandymo valdžia. Nemažos dalies jo valdininkų ir politikų nekompetentingumas ir savanaudiškumas persipynė su jų korupcija ir „savų žmonių“ protegavimu. Tautos interesų ginimas transformavosi į naujųjų buržua ir beveik išimtinai tik buvusių politkalinių ir tremtinių interesų gynimą. Sąjūdžio elito privilegijos netrukus pralenkė buvusios tarybines partnomenklatūros privilegijas. Šiuos procesus lydėjo naujoji ideologija, monopolizavusi istorinę tiesą bei vienu metu net sugebėjusi pasiekti makartizmo – tai atviro, tai subtilaus politinių oponentų ir pliuralizmo eliminavimo iš politikos – lygį. 

Formaliai būtent Sąjūdis pasiekė tikslą - Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau tikrasis Lietuvos nepriklausomybės tėvas yra Michailas Gorbačiovas. Be jo perestroikos, kuri sukėlė geopolitines permainas pasaulyje, tikrai nebūtų buvę Sąjūdžio ir nebūtų nepriklausomybės. 

Be to, tikslo pasiekimo kaina ir būdai sukompromitavo patį Sąjūdį ir, kas blogiausia, pačią laisvės idėją, nes daugeliui niekuo nekaltų žmonių radikaliai pasikeitusios socialinės sąlygos atnešė vargą, skurdą, artimųjų netektis... 

Na o kai patys Sąjūdžio žmonės paskubomis atidavė Lietuvos laisvę ES ir NATO, ką tuomet turi galvoti Lietuvos žmonės? 

Sąjūdžio tėvai ir valdžios atstovai nemėgsta girdėti apie tokius „laimėjimus“ kaip daugumos žmonių nuskurdinimas, masinė bedarbystė ir emigracija, vienas žemiausių Europos Sąjungoje darbo užmokesčių, apkarpytos pensijos ir socialinės išmokos, moralinė ir kultūrinė visuomenės degradacija, homeksualizmo propagavimas, žemarūšės masinės kultūros, amoralumo ir instinktų kulto sklaida, narkomanijos, alkoholizmo, savižudybių epidemijos, pedofilijos tinklo susikūrimas, kriminalo įsigalėjimas, neonacizmo daigų puoselėjimas.

Iš Sąjūdžio išsilukštenusių dešiniųjų ir vadinamųjų „kairiųjų“ valdžių politika per ta laikotarpį tik gilino visuomenės socialinę bei turtinę diferenciaciją, ardė bei komercinio švietimo ir sveikatos apsaugos sistemas, primityvino dvasinį žmonių gyvenimą, plėtė prarają tarp valstybinių institucijų ir liaudies, didino visuotiną susvetimėjimą.

Šiandien mes teturime vos pusę buvusio tarybinės Lietuvos ekonominio potencialo, bankrutavusius arba išparduotus užsieniečiams pelningiausius objektus, dingusią be pėdsakų stambiąją pramonę bei nustekentą žemės ūkį, svetimšalę finansinę sistemą. Beveik visiškai sunaikinta veikusi mašinų gamybos pramonė, dingo iš ekonominio žemėlapio atominė energetika, beveik nebeliko žvejybinio laivyno ir su juo susijusios pramonės, sunaikinta gilias tradicijas šalyje turėjusi laivininkystė bei visa eilė kitų ekonominių šakų. Vietoje jų beveik nieko naujo neįkurta. Faktiškai Lietuvos ekonomika tapo nebe Lietuvos ekonomika.

Valdančioji Lietuvą politinė klasė per visą nepriklausomybę taip ir nesugebėjo sukurti „visuotinos gerovės“ valstybės, kurios siekis buvo deklaruojamas Sąjūdžio laikais. Jokia “vidutinioji klasė” mūsų visuomenėje faktiškai taip ir nesusiformavo. Atvirkščiai, vis didėja ir plečiasi gyvenančių už taip vadinamos „skurdo ribos“ žmonių ratas. Tuo tarpu, užsienio bankų, valdančių mūsų finansinę sistemą bei įvairių stambaus kapitalo struktūrų, pelnai tik auga.

Beveik 1 000 000 mūsų šalies gyventojų ( dauguma jų – jaunimas) paliko Tėvynę, ieškodami geresnio gyvenimo, darbo, pigesnio bei kokybiškesnio išsimokslinimo ir garantuotos rytdienos užsienyje. Likę Lietuvoje ekonomiškai išnaudojami savų ir svetimų stambių kapitalistų, o smulkų verslą spaudžia monopolijos. 

Spaudoje skelbiami sociologiniai tyrimai rodo, kad vos kiek daugiau nei penktadalis Lietuvos gyventojų yra patenkinti savo gyvenimo kokybe. Daugiau nei 90 proc. apklaustųjų mano, kad Lietuvoje nesėkmingai mažinamas skurdas, skirtumai tarp turtingiausių ir vargingiausių gyventojų pajamų bei nedarbas. Daugiau nei 80 proc. mano, kad Lietuvoje neužtikrinama ori senatvė ir neteisingai mokama už darbą. 80 proc. Lietuvos piliečių mano gyvenantys akivaizdžiai socialiai neteisingoje visuomenėje, kurios viršuje yra nedidelis elitas, nereikšmingas vidurinysis sluoksnis ir didžioji dalis visuomenės – apačioje. Toks visuomenės vertinimas nesiskiria nei didmiesčiuose, nei kaimuose. Gaunamų pajamų skirtumas tarp 10 proc. turtingiausių ir 10 proc. vargingiausiai gyvenančių piliečių neoficialiais skaičiavimais peršoko 20 kartų. Lietuvos gyventojų nuomone, permainos per pastaruosius du dešimtmečius labiausiai į naudą išėjo politikams (juos išskyrė 91 proc.) ir verslo savininkams (78 proc.), bet ne paprastiems žmonėms (20 proc.). Net 70 proc. šalies gyventojų šiandien mieliau rinktųsi ekonominę gerovę, o ne Lietuvos nepriklausomybę. Daugiau nei 56 proc. Lietuvos gyventojų mano, jog mūsų šalies diplomatams geriau patylėti ir nedrumsti vandens ekonominiuose santykiuose tarp Lietuvos ir Rusijos bei Baltarusijos, užuot gynus jose “demokratines vertybes”. “Kitų šalių demokratinė raida - ne Lietuvos reikalas” – mano apklausti Lietuvos piliečiai. 

Politinis mūsų šalies gyvenimas vis daugiau primena absurdo teatrą. Kuo daugiau iš visų tribūnų šaukiama apie laisvę, teisinę valstybę ir demokratiją, tuo mažiau laisvės, teisingumo ir tikros demokratijos realiame gyvenime. Kuo triukšmingiau kalbama apie valstybės interesus, tuo atkakliau politikai siekia valdžios pagalba įtvirtinti savo privačius interesus, kuo vaizdingiau verkšlena apie tautos likimą, tuo dažniau keičia savo politinį kailį, demonstruodami visai visuomenei “etiško elgesio” pavyzdį.

Politikai “žaidžia” savo žaidimus, o paprasti žmonės gyvena savo gyvenimą ir šie pasauliai vis mažiau susiję vienas su kitu. Tautos ir politinio elito susvetimėjimas gilėja. Svarbiausia politinės valdžios institucija – Seimas ir svarbiausias jo ramstis – partijos, - nuolat užima visose reitingų lentelėse paskutines vietas. Teisinės valstybės idėja mūsų valdžios pastangomis visiškai diskredituota. Vietoje teisinės valstybės turime politikų ir teisininkų valstybę. Teisėtvarka akivaizdžiai politizuojama, įstatymai dažnai apeinami, perkami, valdininkus liečiančios rezonansinės teisminės bylos vilkinamos iki senaties termino. Teisiniame – politiniame gyvenime nuo viršaus iki apačios vyrauja dvigubi standartai.

Nežabotos Sąjūdžio ekonomistų ir politikų išreklamuotos rinkos sąlygomis ir žmonių tarpusavio santykiai neišvengiamai įgavo prekinę-piniginę formą. Tikrųjų žmogiškųjų santykių pasaulyje meilė keičiama į meilę, draugystė į draugystę, pasitikėjimas į pasitikėjimą ir panašiai. Mūsuose gi visa tai keičiama į pinigus. Tokiomis aplinkybėmis žmonės labai sparčiai praranda poreikį ir gebėjimą susimąstyti apie gyvenimo prasmę, apie istorijos tėkmę, apie savo valstybės ir žmonijos likimą. Jie nebesugeba patys pasirinkti savo gyvenimiškos strategijos, savo gyvenimo būdo. Jiems tai primeta agresyvi ir įkyri reklama, iškalbingi politikai ir jų daromi sprendimai bei šou-biznio veikėjai. Tikslas vienas – išpešti iš žmonėms primestos gyvensenos maksimalų pelną nors ir degraduojančios visuomenės sąskaita. Be kita ko, žmones nepriklausomoje ir laisvoje Lietuvoje gaubia totalinė baimės atmosfera. Žmogus bijo netekti pajamų, prarasti darbą, išeiti į pensiją, bijo susirgti, bijo dėl tėvų ar vaikų likimo, bijo patekti į žiniasklaidos bei teisėtvarkos akiratį, bijo vakare išeiti į gatvę. 

Politikai ir politinės partijos kaip tik ir sukuria tokiam “pelningam degradavimui” palankią erdvę. Dauguma įtakingiausių Lietuvos partijų nebeturi ideologijos, o tik konjunktūrinius interesus. Jų formalios ideologinės nuostatos dažnai priklauso nuo finansinių rėmėjų, o rinkėjų aktyvumas ir balsavimas nuo rinkiminių kampanijų finansavimo masto bei išradingumo.

Visų šių reiškinių ir tendencijų mūsų politikai tarsi nepastebi. Jie užsiėmę “valstybiniais reikalais”. Jiems valstybės ir žmonių gyvenimai – skirtingi dalykai. Valstybinį gyvenimą jie suvokia būtent kaip “politikų” gyvenimą. Kitų gi žmonių egzistencija – tai tik priemonė jų “valstybiniam gyvenimui’ pagerinti.

Svarbiausia visų šių dalykų priežastis yra ta, kad po nepriklausomybės paskelbimo buvo pasirinktas neracionalus, nešiuolaikiškas ir nesavarankiškas valstybingumo modelis. Jis perdėm provakarietiškas ir amerikonizuotas, per daug ideologizuotas ir ritualinis, ekonomiškai nepagrįstas. Jis kertasi su Lietuvos nacionaliniais interesais, su mūsų šalies istorine bei socialine patirtimi ir jos kultūriniu mentalitetu. 

---

Kodėl šiame tekste mes išvardinome visus mūsų visuomenės sopulius? Tikrai ne skundui. O tam, kad fiksuotume šiuos sopulius ir pirmiausia - jų šaknis. Nuo to momento organizmas gali pradėti sveikti. 

Vis daugiau žmonių mato, kas vyksta Lietuvoje. Jie pamažu buriasi į pažangiąsias grupes, suvokdami, kad ateina laikas į kilnią Laisvės idėją įdėti ne komercinį, o humanistinį turinį. Sąjūdžio 25-ių metų sukaktis - gera proga mums apie tai pamąstyti.

SLF infocentras