RU EN

Nužmoginimas

2017-02-14

Nužmoginimas – būdingas mūsų laikų bruožas. Ši sąvoka reiškia sąmoningai tam tikrų sluoksnių vykdomą procesą, kurio rezultate žmogus lieka žmogumi tik išoriškai. Atrodytų, turi tas pačias dvi rankas, dvi kojas, galvą, veidą, netgi moka kalbėti ir t.t. Viskas žmogiška, išskyrus tai, kas viduje.

Ir kalba, savaime aišku, eina ne apie vidinę biologiją. Kalba eina apie psichinius, dorovinius, dvasinius parametrus. Vidinis žmogaus pasaulis – štai tas svarbiausias satanistų kėsinimosi objektas. Nužmoginimas prasideda nuo jo ir vyksta jame. Kai procesas baigtas, nužmogintas personažas veikia pasaulyje, remdamasis savo dvasine būsena, kuri, deja, jau nebeturi nieko bendro su dvasia.

Kai nužmogintieji susimeta į gaujas ir kaimenes, sugundyti galimybės atsiriekti riebesnį kąsnelį iš savo šeimininkų rankos, jie virsta mirtinu ginklu, kuris, konkrečiai manipuliuojant, gali pats organizuotis į gaują ar netgi valstybę su kokiu nors egzotišku pavadinimu.

Tokių gaujų ir „valstybių“ nariai, demonstruodami savo narsumą, priešais TV kameras pjausto bejėgėms aukoms galvas, apiberia sviediniais taikius gyventojus, naikina viską aplink save, nes absoliučiai neturi žmogui būdingų atjautos, gailestingumo jausmų. Nes jie – ne žmonės.

Ir netgi šitie ne žmonės – tai tik žaisliukai svarbiausių nužmogintųjų personažų rankose. Pastarieji groja pirmaisiais smuikais globalinėje kakofonijoje, griaudami dvasinius, kultūrinius ir materialius žmogiškosios būties pagrindus ir naikindami pačią planetą.

Pagrindiniai nužmogintieji atrodo labai respektabiliai. Jie nešioja brangius kostiumus, juos vežioja prašmatnūs limuzinai, jie gyvena puikiuose apartamentuose, užima aukštas pareigas, kurios paverčia juos faktiškai gyvenimo šeimininkais. Iš savo statuso aukštybių jie naiviai galvoja, kad tapo sektinais pavyzdžiais, o tiksliau – pavyzdžiais garbinimui, dėl to, kad įsitikinę, jog kiekvienas jų žodis ir kiekvienas veiksmas daro atitinkamą įtaką žemiau stovintiems. Ir neįmanoma suskaičiuoti nusikaltimų, kuriuos atliko nužmogintieji.

Pavyzdžiui, nužmogintieji įstūmė į chaosą Artimuosius Rytus, jie finansavo ir ginklavo eilinių nužmogintųjų gaujas. Jie nepristatė nė vieno kilogramo humanitarinės pagalbos jų pačių sukelto karo aukoms, tačiau visa gerkle rėkia, kaltindami Rusiją kariniais nusikaltimais Sirijoje, kai tuo tarpu būtent Rusija gelbėja taikius gyventojus, siųsdama dešimtis tonų pagalbos.

Būtent nužmoginti zombiai atvėrė kelią savo globotiniams į Palmyrą ir dabar trinasi rankas, nekreipdami dėmesio į nekaltų žmonių kraują, kuris gausiai varva nuo tų pačių rankų.

Ko iš jų norėti? Jie tai gali, juk jie – nužmogintieji, ir dėl to – ne žmonės. O jeigu ne žmonės, tai ko iš jų norėti?

Tačiau kalbėti apie juos reikia, ir kalbėti reikia pastoviai – ir apie juos, ir apie jų atliekamus nusikaltimus. Kalbėti ir aiškinti, vadinant dalykus savais vardais, o ne žmones – ne žmonėmis. Nediplomatiška? Užtat sąžininga.

Tai vienas iš būdų, padėti normaliems žmonėms likti normaliais žmonėmis ir vienas iš būdų priešintis globalinei nužmoginimo politikai.

https://cont.ws/

http://versijos.lt/