RU EN

MICHAILAS CHAZINAS. Liberalizmo krachas ir grįžimas prie tradicinių vertybių

2017-04-14

Demokratija – tai, kaip žinia, demokratų valdžia. O kas yra liberalizmas? Jeigu vadovausimės valdžios logika – tai finansininkų valdžia. Ir jos specifika nulemia daug svarbių šiuolaikinio liberalizmo bruožų.

Praktiškai bet kuri tradicinė sistema istoriškai susiformavo kaip „bendrabūvio taisyklės“, reikalingos tam, kad būtų išsaugotas stabilumas, pereinant nuo bendruomeninės santvarkos į valstybinę. Kai tik atsirado vieta, kur žmonės atitrūko nuo giminės (vadinasi, nuo vyresniųjų, kurie sprendė visus individualius ir kolektyvinius ginčus), tokios taisyklės neišvengiamai turėjo atsirasti. Ir jos atsirado.

O štai paskui vystymasis pastrigo. Jokia tradicinė vertybių sistema nepritaria lupikavimui. Bent jau kalbant apie tos pačios visuomenės narius, kurie skolina už procentus. Ir dėl to bankininkams bei finansininkams, didėjant jų įtakai, prireikė kažkokios naujos sistemos, užtikrinančios socialinį stabilumą, be to, senąją, t.y. tradicines vertybes, reikėjo kažkaip pašalinti.

Pats finansininkų pasirodymas pirmosiose visuomenės gretose pasidarė įmanomas dėl to, kad Šiaurės Europa pateko į katastrofišką ekonomikos kataklizmą II-ojo mūsų eros tūkstantmečio viduryje. Ten paprasčiausiai nebuvo kitos išeities, reikėjo skubiai keisti ekonomikos modelį plečiant gamybą, kuriai reikėjo kreditų. O paskui paaiškėjo, kad naujas – kapitalistinis – modelis vystosi gerokai sparčiau negu feodalizmas, ir kapitalizmas ėmė plisti natūraliu būdu.

Rezultate padidėjo ir teritorija, kurioje finansininkų autoritetas buvo didelis, ir patį jų įtaka nesustabdomai augo, kadangi būtent jie kontroliavo pridėtinės vertės paskirstymą ekonomikoje. Ir apribojimai, kuriuos uždėjo tradicinės vertybės, trukdė jiems vis labiau ir labiau. Tame tarpe ir dėl to, kad buvo neįmanoma legalizuoti visuomenės sąmonės lygmenyje savo naujo statuso. Netgi karaliai naudojosi skolintojų paslaugomis, tačiau visuomenėje panieka lupikautojams buvo didžiulė.

Laikui bėgant, alternatyva bazinėms tradicinėms vertybėms tapo liberalizmas, kuris buvo pagrįstas „laisve“ – kiekvieno žmogaus teise pačiam pasirinkti savo vertybes. Socialinių santykių pamatais buvo pripažintas įstatymas. Kitaip sakant, žmonėms buvo paaiškinta, kad stabilumo pažeisti negalima ne dėl to, kad tai prieštarauja visiems bendroms taisyklėms, o tik dėl to, kad tai prieštarauja kažkieno sugalvotiems formaliems postulatams. Dievo įsakymas „Nevok“ buvo universaliu principu, o štai straipsnis baudžiamajame kodekse – pakankamai sąlyginis. Ką mes, beje, puikiai matome šių dienų realijose.

Visa esmė taisyklėje, kuria puikiai žino juristai: įstatymas veikia tik tada, kai esama visuotinio konsensuso jo laikytis. Jei bent trečdalis gyventojų laiko tą įstatymą neteisingu – jokio efekto nebus (net jei bus baudžiama už jo nevykdymą). O bet kokioje šalyje yra dvi kategorijos žmonių, kurie įstatymų nesilaiko: turtingieji ir skurdžiai. Pirmieji įsitikinę, kad nesilaikymas atsipirks, o antriesiems jau nebėra ko prarasti.

Suprantama, visas vaizdas yra gerokai sudėtingesnis, tačiau bendra prasmė aiški: kad pakeistum tradicines vertybes įstatymais, reikia kad visuomenėje būtų didelė grupė (ne mažiau 50%) žmonių, gaunančių vidutines pajamas.

Kitaip sakant, iš vienos pusės, jie turi turėti aktyvus (tame tarpe nekilnojamą turtą), tačiau jų pajamos neturi būti tokios didelės, kad leistų apsiginti savo jėgomis. Tada jiems prireiks įstatymo savo nuosavybei ginti. Ir dėl jo jie bus pasirengę ginti visą sistemą apskritai, tame tarpe ir jėgos struktūras, ir tuos įstatymus, kurie reikalingi finansininkams.

Reikia pažymėti, kad čia pateikta sąlyga yra pakankamai griežta – netgi Amerikoje 7-8 dešimtmečiais vidurinė klasė nesiekė 50% gyventojų. O štai 9 dešimtmečio pradžioje, prasidėjus „Reiganomikai“, tai pasidarė įmanoma. Ir, kaip pasekmė, pasidarė įmanoma paskelbti karą tradicinėms vertybėms.

Paprasčiausiai imti ir panaikinti jas buvo pakankamai sudėtinga, dėl to prasidėjo svarbiausio tradicinių vertybių diegimo instrumento – šeimos – likvidavimo darbai.

Būtent tuo laiku startavo grandiozinė homoseksualizmo ir kitų iškrypimų propagandos kampanija, homoparadai, specialus vaikų apmokymas ir juvenalinė justicija. Svarbiausias uždavinys buvo išklibinti šeimos pamatus, kad tėvai negalėtų perduoti vaikams itin pavojingo „užkrato“ – tradicinių vertybių.

Būtent šios liberalizacijos rėmuose pas mus vyksta šliaužiantis juvenalinės justicijos diegimas, ir mums teks išeikvoti daug jėgų, kad likviduotume tai, ką jau spėjo įgyvendinti liberastai, atsiųsti iš užsienio.

Kodėl manau, kad apskritai liberalizmo puolimas jau išsikvėpė? Todėl, kad sugriuvo tasai ekonomikos mechanizmas, kuris išaugino vidurinę klasę. O be jo liberali sistema negali užtikrinti socialinio stabilumo, ir tai reiškia, kad Vakarų globalinio projekto aprėptos šalys viena po kitos pateks į chaoso zoną, į kurią jos prieš tai įstūmė „svetimas“ šalis ir civilizacijas. Ir išeiti iš to chaoso galima tik per tradicionalizmą – faktiškai per tradicinę diktatūrą, kuri visų pirma kovos kaip tik su liberalizmo pasireiškimais.

Kadangi pasitraukimas nuo šeimos vertybių, o tai reiškia – nuo pačios žmogaus prigimties – negali būti begalinis. Už jausmų laisvę laukia atpildas, ir toks pats atpildas laukia visuomenės, kur dėl valdančio elito patogumo viskas leidžiama.

Suprantama, vektoriaus krypties pasikeitimas – nespartus procesas, jis truks ne vienerius metus. Tačiau jis bent jau suteikia teigiamą išeitį žmonijai, skirtingai nuo liberalaus scenarijaus, kuris dominavo ankstesniais dešimtmečiais ir nustūmė pasaulį ant visiško chaoso bedugnės krašto.

http://publizist.ru/