RU EN

MICHAILAS CHASMINSKIS. Pasakos apie demokratiją

2017-05-28

Mūsų dienomis žodis „demokratija“ įgijo pašėlusį populiarumą. Apie ją mums aiškinama per televiziją, radiją, spaudą, internetą ir visada tik teigiama prasme. Susidaro įspūdis, kad demokratija – toks pats neginčijamas ir visuotinai pripažintas gėris kaip deguonis, vanduo ir taika visame pasaulyje.

Pavyzdžiui, JAV senatorius Džonas Makeinas grasina jėga įvesti demokratiją Rusijoje, Kinijoje ir kitose šalyse. O mūsų žymūs politikai, mėgdžiodami savo vakarietiškus kolegas, žada demokratijos pagalba sukurti šalyje šviesią ateitį, užtikrinti visuotinę gerovę.

Bala nematė Makeino. Tačiau kaip gi žmonės, turintys pakankamai aukštą intelektualumo ir išsilavinimo lygį, visose kitose gyvenimo sferose – absoliučiai adekvatūs, pasiduoda šitai visuotinei beprotybei ir patys pradeda samprotauti apie kažkokias demokratijas? Kaip galima rimtai kalbėti apie tai, kas iš principo neegzistuoja ir niekada neegzistavo?

Išvertus iš graikų kalbos, demokratija – tai tautos valdžia. Internete galima rasti platesnį apibrėžimą: „demokratija – tai politinis režimas, kurio pagrindą sudaro kolektyvinio sprendimų priėmimo metodas, kai visi dalyviai turi vienodą įtaką procesams… Liaudies valdymas reikalauja užtikrinti visą eilę teisių kiekvienam visuomenės nariui. Su demokratija susijusios tokios vertybės, kaip teisėtumas, lygybė, laisvė, apsisprendimo teisė, žmogaus teisės ir t.t.“

O kaip realiame gyvenime? Nejaugi šalį iš tikrųjų gali valdyti tauta, priimdama kolektyvinius sprendimus, kai visi dalyviai turi vienodą įtaką procesams ir jų rezultatams?

Mitai apie demokratiją

Egzistuoja pakankamai plačiai paplitusi nuomonė, kad demokratija gyvavo senovės Romoje ir Graikijoje. Tačiau galima drąsiai teigti, kad ne tik tose valstybėse, bet ir per visą žmonijos istoriją nebuvo valstybės, kuri būtų realizavusi demokratijos, tautos valdžios principą. Pateikiant tokius pavyzdžius, nereikia pamiršti, kad balso teisę tose „demokratiškose“ šalyse turėjo ne tauta, o taip vadinami „piliečiai“ – elito sluoksnis, sudarantis menką procentą nuo visos gyventojų masės, o štai vergai arba moterys dalyvauti rinkimuose negalėjo.

Iškyla klausimas, apie kokią demokratiją eina kalba? Kur tasai idealas, kurios siekti mus ragina amerikiečiai ir visi kiti demokratizatoriai? Kur ta demokratija?

Politinės technologijos arba Ką „renka“ tauta?

Politinis demokratijos pagrindas – toji tiesioginė rinkimų teisė – amoralus ir destruktyvus reiškinys, kadangi formuoja neregėto masto politinį cinizmą, paverčia tautą pasibjaurėtinų manipuliacijų objektų, o tos manipuliacijos besivystant technologijoms įgavo išties fantastiškus užmojus.

Manipuliacija protais, kaip ir įvairaus plauko politinių technologų darbas, vykdomi naudojantis socialinės psichologijos pasiekimus, apie kuriuos nesudėtinga pasiskaityti tame pačiame internete. Šios technologijos jau seniai kruopščiai ištirtos. Labai gaila, bet paprastam statistiniam žmogui dažniausiai nebūna kada skaityti tokio pobūdžio literatūros, nors laiko žiūrėti įvairiausias kvailystes per televizorių jis visada suranda.

Rinkėjais manipuliuojama šiuolaikinėmis politinėmis technologijomis, jis net nežino, už ką atiduoda savo balsą.

Ir jau seniai ne paslaptis, kad dar nė vienas kandidatas nelaimėjo rinkimų „be grašio kišenėje“. Visiems aišku, kad už kiekvieno išrinkto kandidato, ar tai būtų kandidatas į prezidentus, ar į parlamentą, stovi tam tikros struktūros, dosniai finansuojančios rinkiminę kampaniją ir šitokiu būdu užsitikrinančios kandidato lojalumą ateityje.

Kitaip sakant, sponsoriai finansuoja rinkiminę kampaniją juos dominančiam kandidatui, iš kurio, pasitelkus žiniasklaidą, pagal atitinkamas technologijas sukuriamas puikus vaizdinys. Ir būtent už vaizdinį paskui balsuoja rinkėjai.

Išeina, kad taip vadinama demokratija naudojasi visiškai konkretūs žmonės, struktūros, verslas, politiniai junginiai, pasaulinės struktūros, kas tik norite, bet tik ne tauta. O tie žmonės, kurie ir tampa pagrindiniais demokratijos PR menedžeriais, sprendžia savo politines problemas ir tenkina valdžios ambicijas. Šiems žmonėms demokratija – tai prekės ženklas, kurį jie įperša kitiems, kad turėtų galimybę gauti įvairaus pobūdžio dividendų.

Ir kaip galima kalbėti apie demokratiškus rinkimus, kol egzistuoja įvairiausios polittechnologijos, kurios nieko nesiskiria nuo nekokybiškų prekių prastūmimu į rinką, pasitelkus agresyvią reklamą ir melagingų prekių ženklų kūrimą?

Apie kokią demokratiją apskritai gali eiti kalba, jeigu egzistuoja begalė organizacijų, kurios stumia kandidatus per rinkimus už pinigus, jeigu klesti visi tie politiniai technologai, kalbų rašytojai, įvaizdžio kūrėjai, ir visa tai laikoma visiškai legaliais dalykais? Kitaip sakant, aukščiau paminėti specialistai absoliučiai teisėtai rengia grandiozines manipuliacijas žmonių nuomonėmis ir protais. Be to, tokių komandų efektyvumas matuojamas jų prakištų į renkamus postus kandidatų skaičiumi.

Panašūs metodai, beje, naudojami ir reklamuojant dainuoti nemokančias dainininkes šou versle. Taip ir gaunasi, kad iš esmės iš bet kokio žmogaus galima padaryti prezidentą, jeigu protingai panaudosi polittechnologijas ir gerai pafinansuosi.

Tik prie ko čia tautos valdžia? Kur čia demokratija? Tai juk pati banaliausia apgaulė.

Visi žino, kad paklausa gimdo pasiūlą. Tai rinkos dėsnis. Kitaip sakant, kol yra žmonių, kurie pasirengę bet kokiomis priemonėmis prasiveržti į valdžią, bus ir organizacijų, pasirengusių jiems padėti.

Štai ir gaunasi, kad laimi tas „tautos išrinktasis“, į kurį investavo daugiau pinigų, su kuriuo padirbėjo geriausi specialistai, tačiau su demokratija tai neturi nieko bendro.

Demokratija – tai tiesiog šou

Ryškus tokio šou pavyzdys – Amerikos prezidento rinkimai. Buvo labai juokinga žiūrėti verkiančius iš laimės amerikiečius, sužinojusius, kad rinkimus laimėjo „savas“ juodaodis vaikinas Barakas. Apskritai amerikietiškas rinkimų modelis, atseit įkūnijantis pavyzdinę demokratiją, labiau primena totalizatorių žirgų lenktynėse, kur visi žiūrovai serga už savą raitelį ir verkia iš laimės, kai tasai finišuoja pirmas. Negalima nepagirti amerikietiško šou kokybės, į kurią investuojami dideli pinigai, reginys gaunasi išties kvapą gniaužiantis. Tačiau tai, vis dėlto, tėra reginys ir farsas. Juk ne tiek jau ir daug šio spektaklio dalyvių pagalvoja apie tokius, atrodytų, paprastus dalykus: „Kas finansavo šitą kampaniją?“, „Kokia šio kandidato rinkiminė programa?“, „Kas, pagaliau, stovi už šio kandidato?“

Čia negalima neprisiminti ir rinkimų „skaidrumo“ atseit demokratinėje Amerikoje. Pakanka prisiminti Bušo jaunesniojo rinkimų metu įvykusius incidentus, kai iš pradžių buvo oficialiai paskelbti vieni rezultatai, o po dviejų valandų – visiškai kiti. Akivaizdu, kad būta tiesioginių manipuliacijų ir falsifikacijų.

Demokratija – tai absurdas

Norisi pateikti kelias paprastas analogijas, kurios akivaizdžiai iliustruoja „demokratinių“ rinkimų absurdiškumą. Sakykite, kas iš jūsų norėtų leistis į jūsų kelionę laivu, kur kapitoną iš jūreivių išsirinktų patys keleiviai, kurie balsuotų, remdamiesi asmeninėmis simpatijomis ar patrauklia jūreivio išvaizda? Akivaizdu, kad nė vienas normalus žmogus niekada neliptų į tokį laivą.

Arba, tarkime, kas klausysis orkestro su demokratiškai išrinktu dirigentu, kuris galbūt netgi nesugeba skaityti natų?

Kas panorės skristi lėktuvu, kurį valdo demokratiškai išrinktas pilotas? O gal reikėtų suteikti teisę vaikams patiems išsirinkti mokytojus ir mokyklos direktorių? Baisu pagalvoti, ką jie yen sau išsirinks.

Labai gaila, bet visa tai puikiausiai suprasdami, žmonės šventai tiki, kad demokratija yra pats geriausias dalykas iš visų, kurie buvo sugalvoti tautoms valdyti. Ir tiki jie tuo dėl to, kad tingi pasukti smegeninę ir paanalizuoti, kas aplink juos dedasi.

Sistemos ydingumas, arba kaip transnacionalinės korporacijos valdo pasaulį

Kam apskritai reikalingi rinkimai? Atsakymas paprastas – kad būtų legitimizuotas elitas. Štai ir visa jų nauda, atvirai kalbant. Visi supranta, kad saujelė žmonių bando valdyti valstybes ir pasaulį. Ir savo valdžią jie realizuoja per transnacionalines korporacijas (TNK). Pasaulio elitas stengiasi kiek galima labiau kontroliuoti žmones, ir tuo pat metu propaguoja demokratiją, kuri atseit atspindi gyventojų nuomones.

Bet jeigu taip, tai kodėl nėra nė vienos firmos, kompanijos ar korporacijos, kurią valdytų paprasti žmonės?

Atkreipkite dėmesį – stambios korporacijos kažkodėl nerenka savo vadovybės demokratiniu būdu. Ir jeigu jau visur turi viešpatauti demokratija, tai kodėl jos netaiko šios sistemos pačios sau?

Esmė slypi tame, kad tokio pobūdžio „demokratijos skleidėjai“ maskuoja po melaginga demokraijos kauke savo manipuliacijas, kurios ir suteikia jiems legitimumą bei valdžią. O realiai demokratija jiems – tai ne kas kita, kai mėginimas atsikratyti atsakomybės, užkrauti ją ant tautos pečių ir tuo pat metu likti už vairo tuose procesuose, kuriems norima vadovauti.

Ar demokratiškos revoliucijos?

Taip vadinami „demokratijos pasiekimai“ bene ryškiausiai pasireiškia spalvotose revoliucijose, kurių technologijos, tarp kitko, su menkiausiomis smulkmenomis aprašytos visuose polittechnologijų vadovėliuose. Kaip pavyzdžius galima paimti revoliucijas Ukrainoje arba Gruzijoje.

Jau seniai pastebėta, kad kai tik elitui pradeda nepatikti tautos pasirinkimas, „demokratai“ tuojau pat stengiasi padaryti viską, kas tik įmanoma, kad apjuodintų ir pašalintų sau iš kelio jiems nemalonų kandidatą, tam panaudodami visus turimus politinius svertus, pavyzdžiui, pripažindami rinkimus „neskaidriais“ ir visiškai nusispjaudami į tai, ką šiuo klausimu mano pati tauta. Tokiais metodais buvo daromos visos spalvotosios revoliucijos. Ir darė jas ne dauguma, o apgailėtina saujelė puikiai parengtų specialistų, kurie savais metodais užsitikrindavo sau nedidelės, tačiau labai aktyvios visuomenės dalies paramą. O jeigu ir tokie „demokratiški“ scenarijai nesuveikdavo, tai „demokratinių“ šalių armijos, kartu su privačiomis karinėmis kompanijomis faktiškai be jokių kliūčių įsiverždavo į svetimos nepriklausomos šalies teritoriją, kad įvestų „pačią teisingiausią santvarką“.

Ir kur gi čia tautos valdžia?

Istorija

Iš tikrųjų demokratai nemėgsta rodyti savo tikrojo veido, dangstydamiesi melu ir tuščiais žodžiais. Tuo pat metu praraja tarp jų žodžių ir darbų yra tiesiog sukrečianti. Galima prisiminti vieną itin įžūlų atvejį. Kalba eina apie tai, kaip „demokratai“ absoliučiai ignoravo referendumo rezultatus 1991 metais. Jis vienareikšmiškai parodė, kad didžioji devynių TSRS respublikų, kuriose ir buvo surengtas referendumas, gyventojų dalis nori gyventi vienoje valstybėje. Tačiau, kaip jau žinome iš istorijos, šitas faktas visiškai nesukliudė trims Belovežo susitarimo dalyviams sugriauti valstybę, nusispjovus į tai, ko nori gyventojai. Be to, patys minėti „demokratai“ pripažino, kad ėjo prieš žmonių valią ir kad nelabai dėl to pergyvena.

Dar vienas pavyzdys – teisėtai išrinkto Rusijos parlamento sušaudymas 1993 metais. Neturėdamas absoliučiai jokio teisėto pagrindo „tautos interesų gynėjas“ Jelcinas išvaikė visiškai teisėtai išrinktą Aukščiausią Tarybą, užliedamas Maskvos gatves parlamento gynėjų krauju. Į valdžią atėjo visiškai nutolusi nuo tautos komanda, kuri per kelis metus praktiškai sunaikino valstybę per savo barbariškai atliktą privatizaciją.

Štai čia ir yra tikroji demokratija.

Demokratija – tai utopija

Pati savaime kolektyvinės tautos valdžios idėja yra absoliučiai klaidinga, ir ne tik dėl to, kad tauta negali teisingai išsirinkti sau vadovo, apie ką jau kalbėjome. Dar didesnė problema yra tai, kad iš principo neįmanomas kolektyvinis valdymas. Juk netgi jei 10 šeimininkių negali drauge pagaminti vieno ir to paties patiekalo, nes kiekviena matys galutinį produktą savaip ir stengsis realizuoti savas ambicijas. Jos paprasčiausiai susikivirčys ir galiausiai nieko nepagamins. O jeigu kalba eina apie milijoninę tautą? Kaip ji gali valdyti? Situaciją ištaisyti gali tik lyderis. Ir apie tautos valdžią čia jau nebėra jokios kalbos.

Demokratija – absoliučiai negyvybinga politinė sistema. Ji iš pat pradžių buvo tokia. Tačiau šitą kūdikio, kuris jau gimė negyvas, lavonėlį kosmetiškai pagražino, padažė, papudravo ir išreklamavo kaip patį gyviausią ir sveikiausią bei protingiausią kūdikį. Ir visi tiki, kad šitas lavonėlis – tai ir yra tikrasis sveikatos etalonas. Metodo gudrumas slypi tame, kad šito žaidimo organizatoriai kvailiams-žaidėjams kuria taisykles, manipuliuoja jais, dėl ko atseit išmintinga liaudis išsikelia kandidatą, kuris, didžiausiai jį išrinkusių žmonių nuostabai, pradeda galiausiai rūpintis ne jų interesais, o tarnauja tam organizatoriui, kuris investavo į elektorato kvailinimą pinigus, pastangas, jėgas ir įtaką.

Tautos „pasirinkimas“

Vargu ar galima būtų teigti, kad „demokratiškose“ šalyse kažką sprendžia tauta. Nes kaip tokiu atveju galima būtų paaiškinti pensinio amžiaus padidinimą toje pačioje Europoje? Nejaugi liaudis nusprendė padirbėti tėvynės labui, atidėdama išėjimą į pensiją? Tačiau sprendimą priėmė anaiptol ne tauta, ji kaip tik ir prieštaravo savo gausiais ir triukšmingais protesto mitingais. Ir Amerikoje niekas nerengė visaliaudinio referendumo, kad nuspręstų: kariauti Irake ar nekariauti.

Iš čia seka klausimas: kas viešpataujant tokiai „tautos valdžiai“ sprendžia, ko tauta nori, o ko nenori?

Juk jeigu kalbame apie demokratiją, tai gaunasi, kad būtent tauta turi skirstyti resursus, naftą, dujas. O tauta juos paskirsto? Argi tauta nustato komunalinių paslaugų kainas? Argi tauta be paliovos brangina benzino kainas degalinėse? Argi pati tauta nuodija save GMO, pradeda karus? Tautos niekas neklausia, kiek reikia skirti pinigų sveikatos apsaugai ir švietimui. Galiausiai paaiškėja, kad būtent pati tauta kalta dėl pramonės, žemės ūkio, švietimo ir sveikatos apsaugos kracho. Kodėl gi visi šie išvardinti klausimai nesprendžiamo demokratišku būdu? Ogi todėl, kad iš tautos reikalaujama tik vieno – kartą per keturis metus suvaikščioti į rinkimus ir uždėti ten paukščiuką ant popiergalio.

Mąstant logiškai, jeigu tauta išsirenka sau prezidentą, jis turi teisę spręsti ir visus šiuos klausimus, teisingai?

O gal verta įtraukti išvardintus klausimus į balsavimo biuletenį, o rezultatus viešai paskelbti? Tada tai bus demokratiška ne vien žodžiais, bet ir veiksmais.

Tačiau tokiais demokratiškais dalykais niekas neužsiims, dažniausiai pasiteisins, kad tam nėra pinigų. Kai tuo tarpu visiškai nereikalingoms iniciatyvoms ir idiotiškiausiems projektams pinigų visada atsiras.

Laikinos valdžios psichologija

Kiek laiko reikia praktikuotis, kad pilotui patikėtų keleivinio lėktuvo šturvalą? Ne mažiau kaip 10 metų. Kad taptum kruizinio lainerio kapitonu, reikia dar daugiau laiko. Būsimi gydytojai mokosi 7-9 metus, o zootechnikai ir maisto gamybos technologai – 5 metus.

O štai kad teptum prezidentu, visai nereikia mokytis ar turėti kažkokios didesnės patirties. Paradoksas? Deja…

O juk mūsų šalyje kas 4 metus išrenkamas kažkoks žmogus, kuris tampa tautos prezidentu. Per šiuos 4 metus jis turi viską išmokti, tačiau pirmiausia jis turi valdyti šalį. Kliedesys? Anaiptol. Vien tam, kad surinktum profesionalų komandą, reikia mažiausiai 2 metų. O čia kaip per karą – vis nėra laiko, juk nė apsidairyti nespėsi, o čia jau nauji rinkimai ant nosies. Tai reiškia, kad pati savaime demokratiškų rinkimų sistema yra ydinga.

Kalbant metaforiškai, galima, pavyzdžiui, važiuoti autobusu, kur naują vairuotojai iš savo tarpo keleiviai rinksis kas 20 minučių, be to, kiekvienas naujas vairuotojas pats pasirinks, kokiu keliu jam važiuoti. Niekas apie tai nesusimąstė? O juk šalies valdymas nepalyginamai sudėtingesnis, nei laivo, lėktuvo ar autobuso vairavimas. Prezidentui reikia labai daug išmanyti, o jo komandai reikia labai daug laiko, kad išsiaiškintų kas vyksta ir pradėtų protingai dirbti. Tik kaip jie gali ko nors išmokti, jeigu yra laikini vadovai?

O mums tuo tarpu aiškina iš visų kampų, kad demokratija – tai geriausia, ką tik sugebėjo išrasti žmonija. Kliedesiai… Vadovai negali nieko nuveikti šaliai jau vien dėl to, kad bet koks žmogus negali kaip profesionalas realizuoti savęs per tokį trumpą laiką. Jeigu, tarkime, tas pats pareigūnas, statydamas namą, kas tris dienas ims keisti darbų vykdytoją, jis niekada beužbaigs „savo svajonių namuko“ statybos. O pas mus valstybėje kas 4 metus keičiasi lyderis, kuris nespėja, o ir nesistengia kažką nuveikti šaliai. Ir visi tai laiko absoliučiai normaliu dalyku.

Dėl to viskas, kas vadovui belieka – vogti. Čia ir slypi laikino vadovo psichologija: pasiimti kiek įmanoma daugiau per trumpą vadovavimo laiką.

O paskui bus sunku nustatyti, kas ką pavogė, kas ką sugriovė, kadangi kiekvienas toks laikinas vadukas kaltins savo pirmtaką.

Išvados

Kas dabar priima sprendimus? Visiškai neaišku, kas sprendžia svarbiausius šalies klausimus. Po viskuo pasirašo prezidentas, tačiau kas dalyvauja svarstant ir sprendžiant problemas? O gal demokratiškai išrinktas prezidentas turi monarcho valdžią? Ir tai vadinama demokratija? Apie kokią demokratiją gali eiti kalba, jeigu mes taip vadinamu demokratišku būdu suteikiam valdžią kažkokiam abstrakčiam vadovo vaizdiniui, kurį sukūrė politiniai technologai? Juk balsuojame mes būtent už vaizdinį, mums specialiai sukurtą ir išreklamuotą įvaizdį. O kas tai per žmogus iš tikrųjų – supratimo neturime. Ir jeigu anksčiau Graikijoje, visi visus pažinojo ir žinojo, už ką balsuoja, tai dabar mes renkame tiesiog virtualų vaizdinį, suteikdami šiai šmėklai valstybės vadovo įgaliojimus.

Pabaigai

Labai gaila, bet didžioji tautos dalis yra pasyvi, t.y. mažai domisi ar visai nesidomi politika ir tampa lengvu laimikiu politinių technologijų rykliams. O praktinio demokratijos panaudojimo rezultatu šalyje tapo susilpnėjusi tvirta, tradicinė santvarka, sunaikinti dvasiniai ir religiniai pamatai, nacionalinės valstybės suirimas.

Demokratija – tai viso labo mitas, graži išmonė, melas, kurio pagalba galima kontroliuoti ištisas valstybes. Galite vadinti tai kaip norite – tarptautiniu kapitalu, transnacionalinėmis korporacijomis ar kosmopolitiniu elitu…

Tačiau tai ne tautos valdžia. Tai ne demokratija.

http://www.realisti.ru/


Vertimas: http://versijos.lt/