RU EN

MICHAILAS BUGAKOVAS. Pokalbis apie marksizmą

2017-02-20

(Skaitytojų dėmesiui pateikiame „Kibirkščiai“ skirtą interviu su šiandieninės Lietuvos marksistu, filosofu ir pedagogu M. Bugakovu. Aptariamos šių dienų politinės aktualijos ir kapitalizmo krizė, kai kurie Lietuvos marksizmo klausimai. Kalbėjosi Stasys Gervė.)

***

S. G. Prieš pradedant pokalbį apie marksizmą, norėčiau išgirsti Jūsų nuomonę dėl šių dienų aktualijų. Taigi, kas darosi su pasauliu, gerbiamas Michailai? Kur mes einame? Toks įspūdis, kad žmonija tiesiog užprogramuotai juda link susinaikinimo?

M. B. Jeigu trumpai apibudinti dominuojančią tendenciją – mūsų pasaulis pergyvena sisteminę krizę ir sparčiai grįžta į technologizuotus viduramžius. Išskyrus įsisenėjusias ir iš esmės nesprendžiamas globalines problemas – ekologines, demografines, socialines ir kitas, mūsų pasaulį krečia ir vidinė egzistencinė žmogaus ir visuomenės santykių krizė. Religiniai karai, teroristiniai aktai, tautų persikraustymai, vieši mirties nuosprendžiai ir kankinimai, visuotinas pasiklausymas ir žmonių persekiojimas dėl įsitikinimų, informacijos ir žodžio laisvės apribojimai, dvasinė visuomenės degradacija, mistika ir iliuzijos, įvairios fobijos ir manijos – tai jau tampa įprasta kasdienybe. Netoli ir iki inkvizicijos laužų. Kaip teigė prancūzų filosofas Ž. Bodrijaras: „Fašistiniams ir autoritariniams rėžimams dar ateis geri laikai...“

Dabartinė krizė jau išsiplėtė iki visuomenės pamatų – iki šeimos ir žmogaus. Šeima deformuojama, o žmogus tiesiog griaunamas. Jis griaunamas iš išorės ir iš vidaus. Iš išorės jam primetamos prieštaraujančios jo žmogiškajai prigimčiai nuostatos ir vertybės, o iš vidaus jis nuolat draskomas dvasinių prieštaravimų tarp natūros ir kultūros, moralės ir vartojimo, materialumo ir idealumo, sąžinės ir naudos. Jis nuolat verčiamas atlikti egzistencinį pasirinkimą tarp išdavystės ir ištikimybės.  Jo asmenybė sudvejinama. Šizofrenija tapo kasdienė globalizuotos kapitalistinės visuomenės žmogaus būsena. Ir kadangi kiekvienas nori kažkaip pasiteisinti dėl savo poelgių, tai neišvengiamai didėja totalinės demagogijos ir melo laipsnis visose gyvenimo sferose. 

S. G. Kaip iš marksizmo pozicijų reikėtų suprasti visą šią situaciją?

Iš tikrųjų, suprasti visų šių procesų gilumines priežastis, mano galva, galima tik pasitelkus į pagalbą mokslinę marksizmo teoriją ir metodologiją. Globalizuotas kapitalizmas baigia išsemti savo vystymosi resursus, kurie iki šiolei užtikrindavo pridėtinės vertės nuolatinį didėjimą. Dabartinė krizė – tai būtent kapitalistinės ekonomikos, kuri pastatyta ant pridėtinės vertės pamato, krizė. Giluminė ir, deja, nutylima dabartinės krizės priežastis - tai K. Markso atskleista pelno normos mažėjimo tendencija. 

Dabartinio kapitalizmo avangardas – finansinis kapitalas – susidūrė būtent su šiuo reiškiniu. Apie tai byloja ir kai kurių bankų įvedama  neigiamų palūkanų sistema. Įdėdamas į savo verslą vis daugiau lėšų, kapitalistas strategine prasme gauna vis mažiau pelno. Tradiciniuose kapitalizmo sektoriuose (gamyba, prekyba, finansai) pelnai sumažėjo tiek, kad tolimesnė veikla pasidarė tiesiog nepelninga ir todėl vis daugiau biznio žaidėjų veržiasi į spekuliacinę erdvę bei stengiasi kapitalizuoti naujas rinkas ir pačią valstybę.

Būtent todėl kapitalas taip įžūliai šiandien veržiasi į valdžią, norėdamas užsitikrinti sau finansines bei socialines garantijas visos visuomenės sąskaita. Tai galima padaryti tik vienu būdu – užsitikrinant visišką (paslėptoje ar atviroje formoje) stambaus transnacionalinio kapitalo diktatūrą nacionalinėje visuomenėje ir globalioje erdvėje. JAV prezidento D. Trampo kapitalistinė komanda tiesiogiai paėmė valstybinę valdžią į savo rankas. Jo administracijos nariai valdo privačią nuosavybę, kurios vertė viršija 35 milijardus dolerių.

Naujos rinkos, nauji kapitalizmo rezervai – tai socialinė sfera, švietimas, medicina bei žmogaus kūnas ir siela. Iki šiol žmogus buvo išnaudojamas kaip gyvos darbo jėgos savininkas, dabar jau jis vis dažniau išnaudojamas tiesiog kaip žmogus. Pats žmogus paverčiamas preke, žaliava ir ištekliu.

Žinoma, visa tai persipina su dabartinio globalizuoto pasaulio civilizaciniais, religiniais, nacionaliniais ir kitokiais prieštaravimais. Gaunasi galingas sprogstamasis mišinys ir galų gale pinigų maišai gali tapti parako statinėmis.

Bet šiame kontekste svarbu matyti ir pozityvius ženklus. Pastaruoju metu vyksta geopolitinis lūžis, griūva monopoliarinė, hegemonistinė pasaulio tvarka. Pasaulis sugrįžta į dialektinio vystymosi vėžes.

S. G. Jūs manote, kad pildosi K. Markso prognozė apie neišvengiamą kapitalizmo žlugimą?

M.B. Manau, kad būdamas revoliucionierius, Marksas iš dalies nuvertino evoliucinius, adaptacinius, mutacinius kapitalizmo gebėjimus. Bet pati kapitalizmo mutacija vyko ir vyksta pagal pridėtinės vertės teorijos scenarijų ir Markso prognozė dėl kapitalizmo neišvengiamo žlugimo tiesiog įgauna ilgalaikę ir kiek kitokią perspektyvą, pagal kurią kapitalizmas transformuojasi į kažkokią mutacinę sistemą, kurią mes tik iš inercijos vis dar vadiname kapitalizmu.

Bet ir šiame mutaciniame organizme yra išlikęs kapitalistinės ekonomikos pamatas – pridėtinės vertės dėsnis. Šio dėsnio įtakojamas dabartinis kapitalizmas reanimuoja visų praeities formacijų elementus: bendruomeninius, vergvaldinius, feodalinius. Nes pelningiausias išnaudojimo būdas – tai neekonominė prievarta, kai žmogus tiesiog fiziškai yra visiškoje darbdavio nelaisvėje.  Kaip teigė K. Marksas, kapitalas – tai negyvėlis, kuris kaip vampyras atgyja tik „iščiulpdamas“ gyvą darbo jėgą ir transformuodamas buvusį, jau negyvą darbą į vis didėjančią pridėtinę vertę. Dabartinėje visuomenėje daugiau mirties nei gyvenimo. Mirtis braunasi į mūsų gyvenimą iš visų teleekranų ir spaudos puslapių, ji tiesiog pakeičia gyvenimą ir pastarasis praranda savo prasmę ir vertę. Naikinama tradicinė žmogaus ir tautos civilizacinė-vertybinė „matrica“.

Deja, bet dabartiniai socialiniai mokslai, kurie turėtų analizuoti giluminę įvairių reiškinių esmę, jų priežastinius – pasekminius ryšius bei sąsajas, tik glamūriškai juos fiksuoja ir paviršutiniškai interpretuoja.

S. G. Vadinasi, kad visame tame „nekrofiliškame panoptikume“ būtent marksizmas dar gyvas?

M. B. Kūrybinis marksizmas - taip. Kaip teigė žinomas ekonomistas Dž. Gelbreitas “Atvirai kalbant, aš laikau Marksą per daug galinga figūra, kad visiškai atiduočiau jį socialistams ir komunistams”. Kūrybiškas marksizmas – tai mokslinė socialinių reiškinių analizės metodologija ir gyva pasaulėžiūrinė sistema nuolat praturtinama naujais socialinių mokslų pasiekimais.

Visuomeninėje marksizmo doktrinoje iš pat pradžių susiformavo dviejų lygių teiginiai: tie, kurie buvo pagimdyti ekonominių, politinių bei socialinių tam tikro laikotarpio realijų ir turi pereinamąją istorinę vertę arba reikalauja rimtų modifikacijų, ir tie, kurie turėjo ir tebeturi išliekamą metodologinį–teorinį, mokslinį turinį bei sudaro bet kurio socialinio tyrinėjimo pamatą (pav. materialistinis istorijos supratimas, pridėtinės vertės dėsnis, gamybinių jėgų ir gamybinių santykių dialektika, socialinis–klasinis požiūris ir kt.). 

Kas be ko, marksizme galima atrasti ir tokių teiginių, kurie atspindėjo jo kūrėjų asmeninius bruožus bei jų individualius įsitikinimus vienu ar kitu atveju. 

Dabartinėmis sąlygomis būtina marksistinė analizė tokių iš esmės naujų reiškinių kaip globalizacijos procesai ir jų santykis su nacionalinėmis valstybėmis ir kultūromis, ekologijos klausimai ir jų galimas poveikis žmonijos ateičiai, civilizacinių ir santvarkinių prieštaravimų sąveika, dabartinės visuomenės socialinės struktūros specifika, modernios socialinių pokyčių strategijos ir kiti klausimai.

Bet vėlgi, tam, kad kūrybiškai vystyti pačią marksistinę teoriją ir pritaikyti ją dabartinių socialinių reiškinių analizei, reikia žinoti ir išmanyti klasikinį, autentišką marksizmą, Bet dažnai gaunasi taip, kad apie šį mokslą nuomonė sudaroma tik iš  politizuotų nuogirdų ir ištrauktų iš konteksto klasikų citatų. 

S. G. Kaip tik apie tai ir norėtųsi plačiau pakalbėti. Gerbiamas Michailai – Jūs, kaip vyresniosios Lietuvos marksistų kartos atstovas, puikiai prisimenate tarybiniais laikais privalomus marksizmo-leninizmo kursus. Daugelis apie juos atsiliepia jei ne su pašaipa, tai be didesnio entuziazmo. Aišku, beveik trisdešimt metų besitęsianti intensyvi antikomunizmo propaganda daro savo, bet viskas turėjo savas priežastis. Argi šis marksizmas neatitrūko nuo tikrosios savo paskirties, kurią numatė klasikai – Marksas, Engelsas ir Leninas – ar neatitrūko jis nuo paties gyvenimo?

M. B. Deja, būtent tai ir įvyko. Paskutiniais tarybinio socializmo gyvavimo dešimtmečiais marksizmas buvo dogmatizuotas, o jo dėstymas įgavo scholastinį pobūdį. Buvo užmiršta ir adekvačiai nebesuvokiama kūrybiška marksizmo esmė, jo dialektinė prigimtis. Tai pasireiškė 2 aspektais.

Pirma. Dialektinio materializmo metodas, kuris sudaro marksizmo šerdį, nebuvo pritaikomas pačiam marksizmui. O juk dar F. Engelsas rašė, kad marksizmas turi keistis kartu su naujais mokslo atradimais. XX amžiaus antroje pusėje pasaulyje įvyko grandiozinė mokslinė - techninė revoliucija, kuri niekaip nepaveikė tarybinio marksizmo. Į vadovėlius buvo įrašyta tik frazė apie mokslą kaip naują gamybinę jėgą, bet įvairių seminarų metu didžiulė mokymosi laiko dalis buvo skirta privalomai klasikų darbų bei generalinių sekretorių veikalų studijoms.

Antra. Buvo užmirštas V. Lenino teiginys, kad marksizmas ne dogma, o veiklos instrumentas. Marksizmas turi būti gyvenimiška ir praktiška teorija, turi padėti tvarkyti ir tobulinti visuomeninius santykius, formuoti teorišką požiūrį į praktiką ir praktišką požiūrį į teoriją. Tarybinėje gi visuomenėje teorija užsiiminėjo „teoretikai“, o praktinis gyvenimas riedėjo savais keliais ir klystkeliais. Toks teorijos atotrūkis nuo realaus gyvenimo buvo žalingas ir teorijai, ir pačiam visuomeniniam gyvenimui.  

S. G. Ar nematote ryšio tarp šitokio dogmatizmo ir „Perestroikos“ metu pasireiškusio šiaudinių akademinių „marksistų“ idėjinio bei politinio oportunizmo?

M.B. Teorijos ir praktikos atotrūkis visada veda į teorijos dogmatizavimą ir praktikos pragmatizavimą. Teoretikai gyvena vieną gyvenimą, politikai (kurie turėtų būti jungiamoji teorijos ir praktikos grandis) – kitą, o paprasti žmonės – trečią. Ir jų gyvenimiški interesai niekaip nesusiję. Todėl taip lengvai ir buvo pakeistos pozicijos. Būtent buvusieji „šiaudiniai“, kaip jūs taikliai juos pavadinote, akademiniai „marksistai“ – marksistinės filosofijos, mokslinio komunizmo, politinės ekonomijos, TSKP istorijos „specialistai“ bei dėstytojai - ir tapo aršiausias naujausių laikų antikomunistais ir antimarksistais arba paprasčiausiai pasitraukė iš aktyvaus visuomeninio gyvenimo.

S. G. Iš tiesų, kaip sakė A. Brazauskas, Kompartijoje galiausiai tebuvo 3% komunistų; likusieji buvo „normalūs“ (menkystos ir karjeristėliai). Bet nejaugi vėlyvosios tarybinės Lietuvos marksistinės filosofijos padangėje nebūta nė vieno gyvo, tikro ir idėjinio marksisto, kurį būtų galima nurodyti pavyzdžiu šiandien marksizmu besidomintiems jaunuoliams?

M. B. Žinoma ir anais laikais buvo tvirti ir kūrybiškai mąstantys marksistai – filosofai, kitų socialinių mokslų atstovai, kurie daug ką suprato ir nesitaikstė su visuotinai įsigalėjusiu ortodoksiniu marksistiniu fundamentalizmu. Sąjunginiame lygyje šioje vietoje galima būtų paminėti tokių visiškai skirtingų mąstytojų kaip E. Iljenkovo, B. Kedrovo, A. Losevo, M. Mamardašvilio, R. Kosolapovo ir kitų pavardes. Jie liko ištikimi marksizmo teorijai ir metodologijai ir tuo pačiu bandė kūrybiškai ją vystyti bei pritaikyti naujų socialinių reiškinių bei žmogaus egzistencijos  analizei. Buvo leidžiamas kas mėnesį mokslinis žurnalas „Filosofijos klausimai“ (Вопросыфилософии), kuriame buvo skelbiami įdomūs straipsniai bei kartkartėmis organizuojamos diskusijos įvairioms marksizmo problemoms aptarti. Bet visa tai buvo tik lašas marksizmo profanacijos jūroje.

Lietuvoje tarp tikrųjų anų laikų marksistų paminėsiu tik tuos, kuriuos asmeniškai pažinojau. Tai A. Čedavičius, A. Smirnovas, A. Gaidys, A. Balsys, V. Lazutka, P. Freidheimas. Beveik visi jie dirbo A. Steponavičiaus vadovaujamoje Filosofijos katedroje Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje. Keletą metų ir man teko kartu darbuotis šio kolektyvo sudėtyje. Albinas Steponavičius (1930 – 1989) buvo išskirtinė asmenybė lietuviškų marksistų tarpe. Jis buvo tikras komunistas ir tuo pačiu labai gilus ir savarankiškai mąstantis marksistas. Gerbė žmones, turinčius tvirtus idėjinius įsitikinimus. 

Spalvinga buvo ir jo biografija. Pats jis nemėgo pasakoti apie save, bet jo kolegos kai ką per įvairius pokalbius paviešindavo. Dabar jau sunku atskirti kas tuose pasakojimuose buvo tiesa, o kas - fantazijos.  Iš tų pokalbių sužinojau, kad Albinas Steponavičius būdamas jaunu žmogumi ir tarnaudamas Tarybinėje Armijoje spėjo sudalyvauti Pietų ir Šiaurės Korėjų kare, vėliau buvo komandiruotas į Kubą ir kurį laiką dirbo Fidelio Kastro patarėju. Kuboje jis prisidėjo prie pirmo mokslinio komunizmo vadovėlio parengimo Kubos studentams. Sugrįžęs į Lietuvą dirbo A. Sniečkaus padėjėju. 

1989 metais jis sunkiai susirgo, jam buvo padaryta Kaune sudėtinga operacija. Bet mirė ne nuo jos. Ji rado negyvą sėdinti prie savo raudonos spalvos „Volgos“ vairo – neatlaikė širdis. Šią mašiną jam išvykstant iš Kubos padovanojo Fidelis Kastro. Palaidotas Albinas Steponavičius Vilniuje, Antakalnio kapinėse. Netoliese palaidoti ir Tarybinės Lietuvos kultūros galiūnai – rašytojas Juozas Baltušis bei poetas Eduardas Mieželaitis – žmonės, kurie irgi liko iki paskutiniųjų dienų ištikimi savo idealams.

Albinas Steponavičius – tai žmogus – legenda, kuris visu savo gyvenimu įkūnijo dialektinę teorijos ir praktikos vienybę.

S. G. Labai įdomu! Apie A. Steponavičių girdėti neteko. Ką jis manė apie pagrindinius to meto Lietuvos marksistinės filosofijos atstovus – E. Meškauską, A. Lozuraitį ir t. t.?

M. B. Jis man kartą papasakojo įdomią istoriją, kuri kai ką pasako ir apie marksizmo situaciją anuometinėje Lietuvoje. A. Sniečkaus pavedimu jis kartu su CK revizorių grupe atliko marksistinės filosofijos dėstymo ekspertizę tuometiniame Vilniaus valstybiniame V. Kapsuko vardo universitete. Filosofijos katedrai tuomet vedėjavo žinomas ir autoritetingas, sukūręs, kaip tada buvo teigiama, savitą filosofinę mokyklą (R. Plečkaitis, A. Lozuraitis, J. Karosas ir kt.), profesorius E. Meškauskas (1909 – 1997). Man teko klausyti keletą E. Meškausko paskaitų ir, kiek atsimenu, buvo išlikęs dvejopas įspūdis: lyg viskas ir teisingai, bet kažkaip negyvai ir perdėm abstrakčiai bei schematiškai. 

Bet grįšiu prie temos. Pagal savo ekspertizės rezultatus A. Steponavičius parašė analitinę pažymą, kurią pristatė Tarybų Lietuvos vadovams ir kuri, tikriausia, guli apdulkėjusi kokiuose nors archyvuose iki šiolei. Nepamenu dabar visų mūsų pakalbio su A. Steponavičiumi detalių, bet jam slogų įspūdį paliko VVU marksizmo studijose įsivyravę scholastika ir revizionizmas. Šie du dalykai yra persipynę tarpusavy ir įtakoja vienas kitą. Atseit, nesuvokdami marksistinio dialektizmo VVU filosofai paviršutiniškai ir formaliai dėsto marksizmo teoriją, o kūrybiškumo ieško už marksizmo ribų, tuo pačiu revizuodami šį visuomeninį mokslą. O ir pačią marksistinę filosofiją jie traktuoja tik kaip mokslo metodologiją. Tokia buvo pagrindinė A. Steponavičiaus mintis, kaip aš ją tada supratau.

Dabar, žvelgiant į praeitį, nemanyčiau, kad visa tai buvo kažkokia VU filosofų asmeninė „kaltė“, arba, kaip dabar būtų madinga sakyti, jų „filosofinė rezistencija“. Tiesiog tokia buvo aukštesnių akademinių sluoksnių politika, kuri buvo formuojama dar aukštesnėse valdžios sferose. Ir, deja, toks buvo jų marksizmo suvokimas.

S. G. Koks, Jūsų manymu, buvo idėjinių marksistų–leniniečių, kaip A. Steponavičiaus, santykis su sustingusiu, o galiausiai nusmukusiu ir išsigimusiu tarybiniu marksizmu? Kokia šito istorinė reikšmė, pamokos dabarčiai ir ateičiai?

M. B. Pirmiausiai, tai buvo asmenybės, kurios išsiskyrė bendrame pilkame tuometinės akademinės bendruomenės fone. Jie ne tik labai gerai žinojo klasikinį marksizmą, bet ir buvo plačiai išsilavinę žmonės, darbštūs, principingi, atviri. Tas pats A. Steponavičius neslėpė savo kritiško nusistatymo Sąjūdžio atžvilgiu, teigė, kad nors šis visuomeninis judėjimas ir padarė kai ką gera (visuomenės demokratizavimas, viešumo politika), bet iš esmės jis veda Lietuvą klaidingu keliu. 

Idėjiniai Lietuvos marksistai buvo kritiški ir Tarybinės valdžios negerovėm, perdėtam biurokratizmui bei centralizmui, valdininkų sustabarėjimui ir savanaudiškumui. Jie buvo realūs internacionalistai ir socialistinės Lietuvos patriotai. 

Bet per visus sudėtingus istorijos vingius jie sugebėdavo atskirti pelus nuo grūdų, suvokdavo dialektinę reiškinių esmę ir suprasdavo kokia jų pusė stiprina socializmą, o kokia veda į kapitalizmo restauraciją. Jeigu jie ir suklysdavo bei suprasdavo savo klaidą, tai viešai ją pripažindavo. Nevyniojo žodžius į vatą, tiesiai ir šviesiai pasakydavo savo nuomonę. 

Ir M. Gorbačiovo paskelbtą pertvarką Tarybų Sąjungoje ir Lietuvos įvykius vertino labai skeptiškai ir pirmieji pradėjo kalbėti apie galimą tarybinio socializmo žlugimą. Nors „Perestroikos“ pradžioje ir jie buvo kiek pasimetę, bet gana greitai susivokė situacijoje. Tada mums, jauniems marksistams, kai kurie jų teiginiai ir pasisakymai atrodė beviltiškai pasenusiais ir per daug konservatyviais. Bet laikas ir gyvenimas parodė, kad jie daug kur buvo teisūs. Jie turėjo vieną privalumą – galėjo palyginti, remiantis savo gyvenimiška praktine patirtimi, smetoniškos ir Tarybinės Lietuvos visuomenes ekonominiu, socialiniu, kultūriniu bei teritoriniu aspektais. Ir šis palyginimas suteikdavo jiems papildomų ir sunkiai nuginčijamų argumentų, pagrindžiant marksizmo teorijos tiesas. 

S. G. Nuoširdžiai dėkojame Jums už dėmesį, išsamius bei įdomius atsakymus į mūsų užduotus klausimus. Būtų malonu pabendrauti ir ateityje.

M. B. Marksizmas, kaip visuotinai pripažinta viena įtakingiausių visuomeninių teorijų, yra dėstomas didžiuosiuose Europos bei pasaulio universitetuose. Jo menkinimas ir ignoravimas – tai gilaus mūsų šalies provincialumo požymis.

Dabartiniai jaunos kartos marksistai auga ir bręsta kapitalizmo sąlygomis, todėl marksistinę šios santvarkos kritiką jie gali palyginti su realiu juos supančiu gyvenimu. Tai jų didžiulis pranašumas socializmo išvystymo iš utopijos į mokslą kelyje. Nes per pastarąjį laikotarpį socializmo teorija ir marksizmas visumoje, atvirkščiai, evoliucionavo iš mokslo į utopiją.

Žvelgiant į dabartį ir ateitį, galima teigti, kad kapitalistinė krizė dabar reiškiasi ne tik visuomeninėje plotmėje, bet ir žmogaus asmenybės viduje. Vyksta žmogaus nužmogėjimo procesas. Kapitalizmas arba žmogus – tokia šiandien iškyla istorinė dilema. 

Linkiu sėkmės jauniems Lietuvos marksistams! 

Dar ne istorijos pabaiga…