RU EN

Michailas Bugakovas. Gėda

2013-08-06

Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai išvakarėse mūsų valdžia ir žiniasklaida staigiai susirūpino, kad aplink Seimo rūmus esanti teritorija bei Nepriklausomybės aikštė vis dar gausiai nusėta kanalizacijos dangčiais su gamybiniu ženklu "Lit. SSR" (Lietuvos Tarybinė Socialistinė Respublika). Koks košmaras ir kokia gėda!

Įvairiose enciklopedijose ir žodynuose sąvoka “gėda” apibūdinama kaip moralinis jausmas, kuris atsiranda dėl žmogaus ar jam artimų žmonių netinkamo moralinio elgesio. Gėda išgyvenama kaip kankinantis neramumas, nepasitenkinimas savimi, apgailestavimas dėl netinkamo elgesio ar jo smerkimas. 

Dėl šios kanalizacinės gėdos žiniasklaida smerkia valdžią, o valdžia apgailestauja ir reiškia nepasitenkinimą savimi. Gražu! Deja, tuose pačiuose šaltiniuose nurodoma, kad poelgio, sukeliančio gėdos jausmą, turinys priklauso nuo visuomenės aprobuotų dorovinių normų. 

Bet visuomenė kaip taisyklė aprobuoja ir įtvirtina tokias normas, kurias primeta jai politikai. Taigi, visuomenės moralė - visada iš dalies politizuotas reiškinys. Politikų atsakomybė už visuomenės moralinį būvį šiuo požiūriu yra milžiniška. Kaip sakoma liaudyje, žuvis pradeda pūti nuo galvos.

Politikams gėda dėl kanalizacinių dangčių. Bet jiems negėda, kad vos kiek daugiau nei penktadalis Lietuvos gyventojų yra patenkinti savo gyvenimo kokybe, kad daugiau nei 90 proc. žmonių mano, jog Lietuvoje nesėkmingai mažinamas skurdas, kad daugiau nei 80 proc. mano, jog Lietuvoje neužtikrinama ori senatvė ir neteisingai mokama už darbą, kad 80 proc. Lietuvos piliečių mano gyvenantys akivaizdžiai socialiai neteisingoje visuomenėje, kad gaunamų pajamų skirtumas tarp 10 proc. turtingiausių ir 10 proc. vargingiausiai gyvenančių piliečių neoficialiais skaičiavimais peršoko 20 kartų, kad Lietuvos gyventojų nuomone, permainos per pastaruosius du dešimtmečius labiausiai į naudą išėjo tik politikams ir verslo savininkams , bet ne paprastiems žmonėms, kad per 20 metų beveik 1000000 gyventojų emigravo iš Lietuvos, kad vidutinis bei valandinis darbo užmokestis mūsų šalyje vienas žemiausių, o nedarbo lygis – vienas aukščiausių Europos Sąjungoje, kad Lietuvos kariuomenės daliniai dalyvauja okupaciniuose karuose, kad - kaip visos šios situacijos apvainikavimas – net 70 proc. šalies gyventojų šiandien mieliau rinktųsi ekonominę gerovę, o ne Lietuvos nepriklausomybę. 

Už visa tai ne gėda, bet už kanalizacinius dangčius - gėda!

Sąjūdžio laikais šūkis “Gėda!” buvo gana populiarus. Kaip tik kokiame nors mitinge paskelbdavo apie kokį nors partinės nomenklatūros sprendimą arba paminėdavo kokio partinio boso pavardę, minia kaip mat pradėdavo skanduoti „Gėda! Gėda!“. Gėda buvo priklausyti nuo Maskvos užgaidų, dalyvauti rinkimuose be alternatyvos, slėpti istorinius faktus, cenzūruoti žiniasklaidą, riboti žodžio bei susirinkimų laisvę, persekioti žmones už valdžios kritiką. Vėliau tapo gėda būti komunistu ar aplamai kairiųjų pažiūrų žmogumi. O dar vėliau - būti rusu, lenku ar žydu sąjudietiškoje Lietuvoje irgi pasidarė gėda. Tai buvo beveik tas pats kaip būti gėjumi ar dar kokios mažumos atstovu.

Rytų filosofija teigia: kuo daugiau permainų, tuo mažiau viskas keičiasi. Mažai kas tepasikeitė ir šiandieninėje Lietuvoje. Išskyrus gal tai, kad įvairių mažumų tampa vis daugiau ir jos palaipsniui virsta dauguma. Ar neatsitiks taip, kad galų gale gėda taps laikytis tradicinės seksualinės orientacijos. O gal ateis laikas, kai bus gėda priklausyti nuo Briuselio eurobiurokratų užgaidų ir vėlgi dalyvauti rinkimuose be pasirinkimo, kadangi viską lemia pinigai. Gėda bus nutylėti nepatogius valdžiai istorinius faktus, skaityti ką rašo priklausoma „nepriklausoma“ žiniasklaida, persekioti žmones už laisvą žodį, riboti jų teises laisvai rinktis į susirinkimus ir mitingus. O gal gėda pasidarys net būti konservatorių partijos nariu? Jau dabar kai kam gėda prisipažinti, kad jis stovėjo Sąjūdžio mitinguose ir šaukė „Už Landsbergį! Už Lietuvą!“...

Taigi, viskas keičiasi, bet iš esmės niekas nesikeičia. Iš vienos Sąjungos atėjome į kitą, bet kaip buvome, taip ir išlikome sąjunginė respublika. Iš vieno totalitarinio mastymo perėjome į kitą. Vienus priešus pakeitė kiti, vienos mažumos pasikeitė kitomis, o ksenofobija išliko ta pati.

Gėda, kad dėl viso to ne gėda!

Šaltinis: Link