RU EN

Lietuvos knygynuose – atvira politinė cenzūra

2016-07-23

Liepos 22 d. „Delfyje“ pasirodė gan įdomus Valdo Saldžiūno pasirašytas straipsnis „Negalėjo patikėti savo akimis: knygynuose – Staliną šlovinanti knyga lietuvių kalba“. Jame cituojamas landsberginio kolorito „teisuolis“, Prancūzijoje politologiją studijuojantis Andrius Kleiva, lieja tulžį dėl jį didžiai papiktinusio rusų politikos komentatoriaus Nikolajaus Starikovo knygos „Stalin: prisimename kartu“, pasirodymo lietuvių kalba knygynų tinkle „Pegasas“.

Jam labai nepatiko, kad knygoje pateikiamas visiškai alternatyvus, pastaruosius dešimtmečius Lietuvoje diegiamos oficialios „tiesos“ neatitinkantis požiūris į Josifą Staliną. Tai esą „Stalino kulto atgimimo“ apraiška, kuriai kiekvienas save gerbiantis liberalas-„demokratas“, atrodo, turėtų bet kuriais būdais užkirsti kelią.

Kaip žinome iš aukščiau minėtojo straipsnio, užteko dar šį antradienį (liepos 19 d.) to paties A. Kleivos ir Ko pakelto „šaršalo“, kad „Pegaso“ knygyno administracija nuspręstų pašalinti N. Starikovo knygą iš lentynų: nors iki rugpjūčio 1 d. šią knygą dar turėtų būti įmanoma įsigyti iš po prekystalių.

Nesame ir neturime būti N. Starikovo, kaip rusiškosios nacionalinės buržuazijos ideologo, idėjiniais šalininkais*, kad aiškiai matytume faktą, jog čia turimas reikalas su carizmo laikus primenančia politine cenzūra; geriau jau tebūna prieinama žmonėms pornografinė ar kita demoralizuojanti literatūra, tik jokiu būdu ne tokia, kuri paskatintų kitokį, nei pageidaujama „elito“, politinį ar istorinį mąstymą – tokia gi mūsų „patriotų“ logika...

Gal ne už ilgo vėl įsižiebs „laisvę“ ir „Vakarų civilizaciją“ neva tai gynusių fašistų kurti jiems neparankių knygų laužai? O gal bus imamasi ir tiesioginio pačių autorių bei leidėjų persekiojimo? Nežinia, bet viena yra aišku: norintiems ieškoti tikrai alternatyvios politinės ir istorinės literatūros teks jos ieškoti kitur, nei didžiuosiuose šalies miestų knygynuose.

Ryšium su tuo derėtų iškelti klausimą: kur tada yra ta išgirtoji „demokratija“ ir „žodžio laisvė“, kurią tariamai turėjo garantuoti mums 1990 m. kovo 11 buržuazinė Lietuvos respublika, neva „išlaisvinusi“ mus nuo „sovietinės priespaudos“ pančių? Galbūt ji kur nors ir sklando „patriotų“ melo suklaidinto žmogelio padebesiais, bet viena yra aišku: realiame gyvenime jos nerasta.

K. A.

* N. Starikovas žavisi carine Rusijos imperija ir tarp savo idealų įvardija juodašimtį carinį ministrą Piotrą Stolypiną; patologiškai šmeižia V. I. Leniną ir jo bendražygius; yra atvirai pareiškęs, kad jį finansuoja „patriotiškai nusiteikusių“ pramonininkų grupė (suprask: rusiškos pramonės kapitalistai). Todėl, kiek tai liečia N. Starikovo idėjinę orientaciją, neturėtų būti nė mažiausios abejonės dėl jo didžiarusiško šovinizmo.