RU EN

Kuo kvepia lietuviškas kapitalizmas?

2017-06-07

Ar dar kas prisimena, nuo kuo prasidėjo kapitalizmas mūsų šalyje? Priminsiu, – nuo mokamų viešųjų tualetų! „Pinigai nekvepia“ – šis vieno Senovės Romos imperatoriaus pasakymas tapo lietuviškos rinkos ekonomikos pradinio kapitalo kaupimo metodologija ir technologija. Prieš keletą metų Kaune net buvo atsiradęs taip vadinamas „auksinis“ tualetas. Reaguodami į tokias tendencijas gyventojai miestų atokesnius kiemus bei aplinkinę gamtą pavertė išvietėmis. Šlapimu dvokia net pajūris ir valstybinių įstaigų prieigos.

Dabar jau visi gamtiniai ir prigimtiniai žmogaus poreikiai apmokestinti kaip reikiant. Oras, maistas, būstas, miegas, seksas… Priimti arba svarstomi net specialūs įstaymai – pieno įstatymas, cukraus įstatymas, dirvožemio bei alkoholio vartojimo įstatymai. Sulauksim tikriausiai ir kokio nors „runkelių“ įstatymo. Nuolat brangsta maisto produktų kainos. Įvesti pagalvės ir ekologijos mokiesčiai. Toliau vyksta žemės plotų ir vandens tvenkinių „prichvatizavimas“, klesti prostitucijos ir narkomafijos biznis, siautėja bankų bei finansinių institucijų atviras lupikavimas bei plėšikavimas. Biznio ir pelno kvapas „permuša“ skurdo ir degradavimo tvaiką.

Visa tai stumia žmogų į socialinę ir egzistencinę neviltį, susvetimėjimo, kriminalo, pijokavimo, emigracijos, savižudybių prarają. Nauju postmodernistiniu pavidalu restauruojama vergovinė sąntvarka, kurioje „nekvepia“ ne tik pinigai, bet ir politika bei kultūra. Visuotinas drabstymasis politiniais purvais ir kultūrologiniais „ekskrementais“ tapo savotišku „nacionaliniu poreikiu“. Politinio elito bei įvairiausių interesų grupių įtakojama bei reguliuojama žiniasklaida formuoja visuomenės požiūrį į vieną ar kitą reiškinį arba žmogų. Vieni tampa pateptaisiais ir magnoliškai pakvepintais, kiti – apipilti srutomis ir paskandinti.

Smarvė sklinda iš visų lietuviško kapitalizmo kampų ir užkampių. Kaip žinia, gyvo organizmo pūvimo procesas prasideda nuo galvos, tai yra nuo valdžios. Pūvimas gali būti ir užkrečiamas. Politikų bei valdininkų spintose apstu pašvinkusių praeites lavonų, kurie dar nesuiro iki skeleto stadijos. Patys politikai su spectarnybų pagalba jos ieško vieni pas kitus bei ištraukia į viešumą. Viešumoje jie paskleidžia savo užkonservuotą smarvę po visą visuomenę ir užkriečia ją savo bacilomis bei virusais.

Deja, lavonų-skeletų savininkai taip visom prasmėm nupudruoti, kad ir patys atrodo kaip gyvi numirėliai. Jie ne šio pasaulio gyventojai. Ir „Lietuvos širdis“ - Seimas – tampa panašus į prabangų tautos morgą su fontanų ir gėlių klumbomis O kai dar pasidabina kokiomis gedulo vėliavomis, tai vaizdelis - visai makabriškas. Viešojo tualeto ir politinės lavoninės „aromatai“ susimaišo su saldžiarūkščiais pūvančios valstybės kvapais.

Europoje protestuojantys žemdirbiai užverčia valdžios institucijas mėšlo krūvomis. Mūsuose žmonės (pagrinde pensijinio amžiaus) stovi prie jų pasigražinę ir pasikvepinę, su plakatais ir inteligentiškais paraginimais valdžiai „atkreipti dėmesį“. Ore tvyrauja beveik šventinė atmosfera. Todėl jie ir nejaučia kanalizacinės kapitalizmo smarvės. Liaudyje mėšlas vertinamas kaip trąša.

Michailas Bugakovas

https://bugakovasblogas.wordpress.com/