RU EN

Kratos ir investicijos

2015-04-03

2015 metų kovas paženklino naują socialinės ir politinės Lietuvos istorijos etapą. Galutinai pasibaigė  demokratinis etapas  ir prasidėjo atviras autokratinis. Pastarojo požymiai ir tendencijos reiškėsi ir ankščiau. Kaip žinia, diktatūra ne iš dangaus nukrenta į visuomenės gyvenimą, ji gimsta iš demokratijos. Įvyko tai, ką naudojant gamtamokslinę terminiją, galima pavadinti „bifurkaciniu lūžiu“. Atsitiko du  tarpusavyje lyg ir nesusiję dalykai: valdžios spectarnybos atliko masines kratas nesisteminės opozicijos veikėjų būstuose bei tos pačios valdžios suburta mokslininkų grupė pristatė socialinės reformos modelį.

Kratos per daug nenustebino. Lietuvoje jau kurį laiką pastebimas isteriškos militaristinės ir rusofobiškos psichozės padiktuotas piliečių demokratinių teisių ir laisvių apribojimas. Šioje situacijoje kiek šokiravo keletas aspektų. Kratų mastas ir teisinis pagrindas – kratos vyko įvairiose šalies regionuose ir berods 11 žmonių gyvenimo vietose, „perkratyti“ asmenys, atseit, viešai pasisakydami prieš NATO ir ES bei rengdami protesto piketus veikia prieš Lietuvos valdžią ir tarnauja Rusijos interesams (buvo ieškoma  tokios  veiklos atitinkamų  finansavimo šaltinių); įžūlus ir psichologiškai veikiantis  pareigūnų  elgesys - atėjo anksti ryte, darė savo „darbą“ dar mieguistos šeimos akivaizdoje, kai kur net laužė duris;  konfiskuotų per kratas „įrodymų“ parinkimas - kadangi dauguma „perkratytų“ – tai profesionaliai rašantys žmonės, tai ir konfiskuotos buvo pirmiausiai jų darbo priemonės (kompiuteriai, telefonai, laikmenos) bei sudarytos kliūtys jų tolimesnei veiklai (atjungtas internetas ir kabelinė televizija).
 
Nors pati ši valdžios akcija vyko gana chaotiškai, su tam tikrais „nacionaliniais teisėsaugos ypatumais“, bet kažin ar jos sumanytojai išdrįstų veikti savarankiškai, be stipraus užnugario. Vargu ar čia apsieita be užjūrio konsultantų ir specialistų patarimų bei jų „metodinės“ pagalbos.  O gal net ir tiesioginio vadovavimo. Perdėm viskas kruopščiai apgalvota ir susisteminta.

Šios akcijos sumanytojai ir organizatoriai pasiuntė visuomenei nedviprasmišką signalą – visi, kas pasisakys prieš NATO ir ES bei už draugiškus santykius su Rusija nuo šiol bus traktuojami vienareikšmiškai kaip „Tautos priešai“ ir „Kremliaus agentai“. Valstybėje kuriama baimės ir nepasitikėjimo atmosfera.  Lietuva galutinai ir savanoriškai tapo JAV instrumentu ir ginklu geopolitinėje kovoje. O ginklas turi tik vieną paskirtį – reikiamu momentu iššauti. Tam dabar pajungiamas ir tinkamai styguojamas visas politinis šalies gyvenimas. Politinė Lietuvos erdvė turi būti išvalyta nuo bet kokios valdžiai ir jos politikai oponuojančios nuomonės. Pradėta nuo geopolitinių klausimų. Būtent šioje srityje pirmiausia norima įvesti „tvarką“. Bet tai tik pradžia.

Socialinė reforma, kurią pasiūlė jau minėta mokslininkų grupė ir kurią apžvalgininkai jau pavadino „revoliucine“, iš tikrųjų visiškai pertvarko socialinės apsaugos sistemos pamatus. Pagrindinis jos aspektas – darbo santykių liberalizavimas, faktiškai atsisakant per šimtmetį trukusios klasinės proletariato kovos pasiekimo – 8 valandų darbo dienos. Yra ir kitų esminių dirbančiųjų teisių apribojimų. Panašu, kad  Lietuvos socialdemokratai, kurių vadovaujama vyriausybė ir inicijuoja šią antiliaudinę reformą, pasiryžę iki galo nueiti socialinės išdavystės kelią, kurį pradėjo dar LDDP.

Vienas mokslininkų darbo grupės atstovų, kurie rengė liberalizuojančias darbo kodeksą pataisas, prasitarė, kad tai daroma norint pritraukti užsienio investicijas ir tokiu būdu užtikrinti Lietuvos ekonomikos augimą. Ekonomikos augimą galima skatinti 2 metodais: vartojimo didinimu ir investicijų plėtojimu. Su vartojimu dabartinėje Lietuvoje gana problemiška situacija, nes beveik trečdalis vartotojų emigravo, dar tiek pat gyvena už ar šalia skurdo ribos, kita dalis neturi darbo ir atitinkamų pajamų pakankamam vartojimui, vis didėja vartotojiškai „neperspektyvių“ pensininkų skaičius ir pagaliau daug kas tiesiog neįperka reikiamo ekonomikos augimui prekių dėl jų brangumo. O kainas „nematoma laisvosios rinkos ranka“ pagal visus liberalizmo dėsnius kažkodėl visada nustato ne eilinio vartotojo, bet stambaus transnacionalinio kapitalo naudai.

Taigi, belieka užsienio investicijos. To paties transnacionalinio kapitalo investicijos. Vikipedijoje investicijos apibrėžiamos kaip „kapitalo įdėjimas pelnui gauti“.  Kurgi kapitalui naudingiausiai investuoti? Žinoma į tas šalis ir regionus, kur pigi (ir pakankamai kvalifikuota)  darbo jėga ir samdomi darbuotojai yra beteisiai. Darbo santykių liberalizavimas tokią palankią kapitalo investicijoms dirvą Lietuvoje ir įteisins.

Jeigu kas bandys tokiems ketinimams pasipriešinti – tuoj pat bus apšauktas „Tautos priešu“ ir „Kremliaus agentu“, kurie kasasi po valstybės pamatais. Gali būti pajungtas ir jau išbandytas kratų mechanizmas. Ieškos finansavimo šaltinių. Komiška, bet ir profsąjungos jau perima valdžios ir transnacionalinio kapitalo propagandines žaidimo taisykles. Tik atitinkamą retoriką naudoja priešinga kryptimi. Atseit, darbo santykių liberalizavimas pasitarnaus tik priešiškos Rusijos interesams, todėl panašias pataisas gali siūlyti tik „valstybės priešai“.

Ką gi, kaip buvo anksčiau sakoma Odesoje: sunku būna tik iki pirmos kratos. Vėliau – žmogus ir visuomenė pripranta. Technologiškai žengiama į ateitį, o politiškai ir socialiai grįžtama į viduramžius. Kai viduramžių gyvenimo ir mąstymo būdas tampa kasdienine norma, tai ir baudžiauninkai susilaukia savo laimės ir euforijos akimirkų.  

Michailas Bugakovas

Šaltinis: https://bugakovasblogas.wordpress.com/