RU EN

Ką vadiname partizanais ir ką švenčiame? SLF pranešimas spaudai

2012-05-19

Šiemet gegužės 20 d. minima vadinamoji „partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės diena“. Partizanais dabar vadinami miško broliai. Ką jie realiai darė, siūlome susipažinti perskaičius žemiau pateiktą tekstą – įvadą į „Partizanų teroro aukų atminimo knygą“ (2011, Vilnius, „Politika“), sudarytą žinomo leidėjo ir publicisto Povilo Masilionio.

Socialistinio Liaudies Fronto Infocentras 

*** 

NEBROLIŠKŲ „MIŠKO BROLIŲ“ AUKOS

Vietoj pratarmės

Terorizmas dvidešimt pirmajame amžiuje tampa viena iš aktualiausių pasaulio problemų. Civilių beginklių žmonių žudymas, visuomenės bei piliečių turto naikinimas ir grobimas žada pavirsti skaudžiausia mūsų gyvenamojo laikmečio rykšte. Nors Lietuva šiandien dar nėra atsidūrusi šio amžiaus terorizmo epicentre, mūsų inteligentijos laukia gana rimtas išbandymas – padėti pirmiausia savo visuomenei susigaudyti šios problemos labirintuose, ypač aiškinant terorizmo gilumines šaknis. Juo labiau, kad mes turime liūdną praėjusio amžiaus patyrimą po Antrojo pasaulinio karo – buvusį terorizmo siautėjimo dešimtmetį, dar tebereikalaujantį objektyvaus, nepolitizuoto vertinimo.

Vienas iš nedaugelio lietuviškojo terorizmo tyrinėtojų Mindaugas Pocius su apgailestavimu pažymi, kad yra „problemiškas terminų „terorizmas“, „teroristiniai veiksmai“ apibrėžimas ir turinys, kadangi dėl skirtingų interesų tarptautiniuose konfliktuose daug kas nusidažo politinio reliatyvizmo atspalviu“, todėl „iki šiol nėra visiems priimtino terorizmo apibrėžimo“[1]. Šis mokslininkas linkęs pritarti Kęstučio K.Girniaus knygoje „Partizanų kovos Lietuvoje“ pateiktam terorizmo apibrėžimui: „terorizmas yra toks smurto vartojimas ar grasinimas jį vartoti, kuris tarp kai kurių gyventojų sluoksnių (t.y. aukų ir tų, kurie tikisi būti aukomis) sukelia baimę ir nerimą, siekiant kai kurių politinių tikslų“[2].

Išeivijoje gyvenusio tyrinėtojo Kęstučio K. Girniaus knyga „Partizanų kovos Lietuvoje“ buvo išleista du kartus Čikagoje dar esant Lietuvoje tarybinei valdžiai, o Vilniuje fotografuotinis leidimas pasirodė tik 1990-aisiais. Autorius visaip stengiasi pateisinti pokario partizanų, tuo laiku tautoje vadintų „miškiniais“, „žaliukais“, „miško broliais“, o oficialioje retorikoje – „banditais“, „buržuaziniais nacionalistais“, teroristinius veiksmus, pasireiškusius nekaltų civilių žmonių žudymu, jų turto plėšimu, sodybų deginimu. Partizanams reabilituoti pasitelkiamas net toks naivus argumentas – „ko jie nedarė“: esą „jie nesistengė praplėsti savo veiklos miestuose, nevykdė atentatų prieš atsakingiausius partijos ir sovietinius darbuotojus ar kultūros veikėjus“. Po tokių „argumentų“ padaroma išvada, kad „...savo skaičiumi, pajėgumu bei teroro priemonių vartojimu partizanai neturėjo bruožų, būdingų grynai teroristinėms grupėms. Jų negalima laikyti teroristais“[3].

Šiai Kęstučio K.Girniaus išvadai pritaria ir Mindaugas Pocius[4], nors jo knygos išvadose randame ir tokias eilutes: „Atskirų pogrindžio narių ar jų grupių teroristiniai veiksmai yra sunkūs tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimai, tai yra nusikaltimai žmogiškumui bei karo nusikaltimai“[5], o M.Pociaus cituojamą tarptautinių veikėjų bei Vakarų valstybių terorizmo sampratą irgi iš esmės patvirtina pokario Lietuvos „miško brolių“ teroristinė praktika. Tą sąšauką savo prisiminimuose neakivaizdžiai pripažįsta ir vienas partizanų vadų, po mirties nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje tapęs dimisijos brigados generolu, apdovanotas 2-ojo ir 1-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinais, Adolfas Ramanauskas–Vanagas (ši pavardė minima 2009 metais internete Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje paskelbtame žydšaudžių sąraše, – P.M.): jis džiaugiasi, kad 1946 metais Pietų Lietuvoje vadų pasitarime net oficialiai buvo patvirtinta nauja nežmoniška teroristinė taktika – naikinti kolaboravimu įtariamus civilius žmones masiškai įvairiose vietovėse – per vieną naktį[6]. Todėl žymiai tikslesnis apibrėžimas, bet tik iki 1999 m. sausio 12 d. tinkantis pokario „miško brolių“ terorizmui įvardinti, yra tas Mindaugo Pociaus cituotasis iš „Terorizmo žinyno“: terorizmas – „politiškai motyvuotas, iš anksto apgalvotas ir tęstinis neteisėtos prievartos naudojimas arba grasinimas tokią prievartą panaudoti prieš civilius asmenis arba objektus, vykdomas antisisteminių nevalstybinių veikėjų, siekiančių per visuomenės arba atskirų jos segmentų įbauginimą pakeisti esamą sociopolitinę padėtį“[7]. Po 1999 m. sausio 12-osios, kai Vytauto Landsbergio vadovaujamas Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Įstatymą dėl Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos, „antisisteminių nevalstybinių veikėjų“ neteisėtos prievartos naudojimas jau tampa valstybine politika, valstybiniu terorizmu. Mat šiame Įstatyme partizanams vadovavusi Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio taryba pripažinta „vienintele teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje“[8]. (Vėliau, 2009 m. kovo 13 dieną, šios Tarybos prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis–Vytautas atgaline data net „padarytas“ Lietuvos Prezidentu.) Vadinasi, šiandienė Lietuva nuo 1999 m. sausio 12-osios prisiėmė visišką atsakomybę ir už partizanų teroristinius veiksmus.

Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje pokario partizanus dievinančių politikų, jiems patarnaujančių istorikų, teisininkų, politologų ir žurnalistų pastangomis buvo sukurta ištisa „miško brolių“ nusikalstamus veiksmus pateisinanti sistema. Svarbiausias jos elementas – išgalvota tarybinio („sovietinio“) genocido sąvoka. Tiktai tam, o ne žydų holokaustui tyrinėti buvo įkurtas gausiai valstybės finansuojamas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, skirtingai nei tarptautiniuose dokumentuose praplėstas genocido apibrėžimas Baudžiamajame kodekse (99 str.); jį taikant, o tuo pačiu pažeidžiant tarptautinius teisės aktus už genocidą teisiami buvę tarybiniai aktyvistai.

Tarptautiniuose teisės aktuose genocido apibrėžimas – be „sovietinio genocido“. Į jį, skirtingai nei Lietuvoje, neįtrauktas politinių ir socialinių grupių naikinimas. 1948 m. Jungtinių Tautų konvencijoje dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį genocidu laikomas toks elgesys, kuriuo visiškai arba iš dalies siekiama sunaikinti nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę. Lygiai taip pat genocido sąvoką apibrėžia ir Tarptautinio baudžiamojo Romos statuto, priimto 1998 m. liepos 17 d. Jungtinių Tautų diplomatinėje įgaliotųjų atstovų konferencijoje, 6 straipsnis, todėl neturi pagrindo lietuviškųjų „sovietinio genocido“ kūrėjų teiginys, kad 1948 metais politinių ir socialinių grupių naikinimas nepateko į genocido sąvoką tik dėl vienos TSRS – autoritetingos antihitlerinės koalicijos partnerės – vykdyto spaudimo. Kas gi įgaliotuosius atstovus „spaudė“ 1998 metais, kai TSRS jau nebebuvo?

Nepolitizuoti Lietuvos istorikai, kuriuos šiandien galime ant pirštų suskaičiuoti, mūsų politikų norą „sovietiniu genocidu“ pateisinti „miško brolių“ terorą vadina istorijos politizavimu. Vienas jų, prof. Liudas Truska, šitaip atsakė žurnalistui į klausimą apie konservatoriškos valdžios naujausias pastangas kriminalizuoti TSRS „nusikaltimų menkinimą“: „Kalbama apie sovietinį genocidą. Štai buvau Genocido aukų muziejuje – ten apie žydų holokaustą labai mažai užsimenama, daugiausia dėmesio skiriama sovietų vykdytam genocidui. Bet aš nematau sovietinio genocido – už tai, kad visame pasaulyje genocidas apibrėžiamas kaip sąmoningas, masiškas fizinis žmonių naikinimas dėl jų rasės, tautybės arba religijos. Lietuvoje tokio net ir Stalino laikotarpiu nebuvo. Trėmimai į genocido sąvoką neįeina“[9].

Neįeina, tai reikia „įvesti“. Po 1998 m. balandžio 21 d. Seime priimto įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso papildymo“, kai genocido nusikaltimo sudėtyje atsirado naujos – socialinės ir politinės – grupės, kai sugriežtinta atsakomybė už tokio genocido organizavimą bei vadovavimą jam, tuo pagrindu nuteisti keli pokario trėmimuose dalyvavę senukai, o dabar įsilingavo teismo procesas net prieš buvusį pirmąjį nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos vidaus reikalų ministrą Marijoną Misiukonį, kartu su dar trimis buvusiais saugumiečiais apkaltintą genocidu sunaikinant bene paskutinį pokario partizaną Antaną Kraujelį–Siaubūną.

Antano Kraujelio gyvenimo ir jo pagerbimo po mirties istorija iš dalies simbolizuoja pokario partizaninį judėjimą ir valstybės požiūrį į jį. 1946–1947 metais A. Kraujelis – partizanų ryšininkas, vėliau – partizanas. Žuvus ar pakliuvus į saugumiečių rankas ginklo broliams, aktyviai veikė iki 1965 metų kovo. Nusišovė, saugumiečiams apsupus svainio namus, kuriuose po krosnimi turėjo įsirengęs slėptuvę. 1997 metais A. Kraujeliui (po mirties) suteiktas teisinis kario savanorio statusas, 1998 metais – vyresniojo leitenanto laipsnis, tais pačiais metais jis apdovanotas Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu. Prie namo, kuriame nusišovė A. Kraujelis, atidengtas paminklinis akmuo. Utenoje kasmet rengiamas tarptautinis jaunučių beisbolo turnyras šiam partizanui atminti. Mitinguose minint A. Kraujelio mirties metines dalyvauja net krašto apsaugos ministrė, kariuomenės vadas, ragindami jaunimą sekti drąsaus partizano pavyzdžiu.

Marijono Misiukonio, beje, už nuopelnus Lietuvai 2000 metais apdovanoto Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu, ir kitų Antano Kraujelio apsupimo operacijoje dalyvavusių pareigūnų teisme išaiškėjo ir kita – jau Siaubūno – gyvenimo pusė. Šioje byloje yra duomenų, kad jis žudė beginklius civilius asmenis ar dalyvavo juos žudant, pats nužudė nėščią moterį jos vaikų akivaizdoje. Anot teisiamojo, tada Anykščių rajono valstybės saugumo darbuotojo M.Misiukonio, Kraujelis yra nužudęs aštuonerių metų mergaitę ir dar daug visiškai nekaltų civilių žmonių, iki savo mirties plėšikavo. Prieš nusišaudamas nušovė savo slėptuvės šeimininką ir du milicininkus[10].

Pasirodo, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras turi duomenų apie Antano Kraujelio nužudytus beginklius civilius žmones, tačiau tai nesutrukdė suteikti Siaubūnui kario savanorio statusą, pristatyti jį aukštiems valstybiniams apdovanojimams. Tai visuomenei paskelbė Kovo 11-osios Akto signataras, buvęs 1993–1998 metų Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento generalinis direktorius Jurgis Jurgelis[11]. Jis išaiškino, kad Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centras 1999 m. vasario 17 d. net išsiuntė Utenos prokurorui raštą apie Siaubūno piktadarybes. Rašte tvirtinama, kad jis yra nužudęs ar dalyvavęs nužudant dvylika civilių asmenų. Didesniąją dalį nužudė asmeniškai Siaubūnas. Iš keturių tris moteris nušovė jis, dvi iš jų – nėščias. Iš viso buvo nušauta dešimt asmenų, o vienas užmuštas metaliniu akėčių strypu, kitas sužeistas ir po to pribaigtas mediniu kuolu. Minimi ir konkretūs Siaubūno plėšikavimai. Todėl visiškai nesuprantamas buvusios ilgametės Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovės, o dabar – Seimo narės Dalios Kuodytės toks paaiškinimas žurnalistui: „Vyko karas, o kare visada būna aukų, tarp jų ir nekaltų. Taigi buvo visko ir iš partizanų pusės, tačiau kiekvieną atvejį reikėtų nagrinėti labai atidžiai“[12]. Tačiau jeigu „atidžiai“ yra nagrinėjama tik tam, kad būtinai išteisinti beginklių civilių žmonių žudikus ir iškelti juos ant pjedestalo, – toks nagrinėjimas tik dar labiau supriešina Lietuvos žmones. Anot Jurgio Jurgelio, „iškeliant smurtą (smurtautojus) kaip partizaninio karo vėliavą, yra pažeminamas pats partizaninis karas“[13].

Šiandien dar neaišku, kuo pasibaigs kaltinamų genocidu Marijono Misiukonio ir dar trijų Antano Kraujelio–Siaubūno persekiotojų baudžiamoji byla, tačiau bekompromisė Nepriklausomybės Akto signataro Jurgio Jurgelio, kitų inteligentų pozicija bei argumentuoti nekonjunktūrinės žiniasklaidos straipsniai[14], matyt, privers pradėti mąstyti ir dalį teisininkų, ir dalį politikų. Tokių požymių jau esama: Panevėžio apygardos teismas bandė pateikti, o 34 Seimo narių grupė birželio mėnesį ir pateikė Konstituciniam Teismui prašymą išaiškinti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 99 straipsnyje traktuojama genocido sąvoka neprieštarauja Konstitucijai. Tikėkime, kad tai – ne artėjančių Seimo rinkimų akcija.

Tačiau genocido pokario metais visgi būta, tik ne „sovietinio“. 20 metų tyrinėjęs Lietuvos partizanų kovą su kolaboravimu 1944–1953 metais, Istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas Mindaugas Pocius jau minėtoje knygoje „Antroji mėnulio pusė“ to genocido apraiškoms yra paskyręs ištisą poskyrį „Kolonistų naikinimas“[15]. Iš cituojamų partizanų vadų įsakymų gyventojams ar rinktinėms aiškėja sąmoningas, bet plačiai neviešinamas noras išnaikinti visus kitataučius. Esą net partizanų naujokai ar „menkai paslaptį laiką kovotojai neturi žinoti, kad tai daroma, siekiant sulaikyti Lietuvos rusifikaciją, kolonizaciją ir kolektyvizaciją. Jiems paaiškinti, kad taip naikinami agentai, siekią palaužti mūsų pasipriešinimą“[16]. Tarp daugelio nelietuvių naikinimo aktų čia minimas Algimanto apygardos būrių, vadovaujamų A.Slučkos, naktinis antpuolis netoli mano tėviškės, kai 1947 m. rugpjūčio 9 d. Troškūnų valsčiaus Vašuokėnų dvare buvo nužudyta 20 tarybinio ūkio darbininkų ir jų šeimos narių (iš jų 6 vaikai ir nepilnamečiai). Visi žuvusieji buvo rusai, išskyrus vieną ten gyvenusių lietuvių šeimų, – matyt, nenorint palikti liudininkų. Todėl visiškai logiška Mindaugo Pociaus išvada, kad „partizanų vykdytos kolonistų naikinimo akcijos turi sunkaus tarptautinio humanitarinės teisės pažeidimo (genocido nusikaltimo) požymių“[17].

Lietuvos kaimui nebroliškų „miško brolių“ dievintojai–mitų kūrėjai po nepriklausomybės atkūrimo kartu su „sovietiniu genocidu“ išmetė dar vieną gelbėjimosi ratą pokario teroristams. Esą, didžiąją dalį neginkluotų civilių kaimo gyventojų išžudė ne partizanai, o persirengę tarybiniai saugumiečiai ar liaudies gynėjai, vadinami „stribais“. Mitų kūrėjų tvirtinimu, čia ypač „pasidarbavo“ iš agentų smogikų sudarytos specialios grupės, vaizduojančios laisvės kovotojus. Vienas iš partizanų teroro neigėjų Rimantas Jokimaitis, beje, dirbantis Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijoje vyresniuoju specialistu, kritikuodamas kitaminčius[18], net pateikia pavardę partizano, kuris suimtas užsiverbavo į tokią specialią grupę ir dalyvavo šeimų žudynėse. Esą tai jam papasakojusi „šviesaus atminimo Nijolė Gaškaitė“, kuri tvirtinusi, kad ir atitinkamų dokumentų esama. Kur, kokie tie dokumentai, – nenurodo.

Panašiais „argumentais“ remiasi ir Vilmantas Krikštaponis, anksčiau kairumu garsėjusiame laikraštyje „Opozicija“ ta tema išspausdinęs nemažą straipsnį[19]. Aprašydamas Šiaulių valsčiaus Bridų kaimo ūkininkų Jokubauskų šeimos tragediją 1946 metais, jis remiasi likusios gyvos buvusios trylikametės Adelės Jokubauskaitės-Bekasovienės prisiminimais. Esą ji po daugelio metų išaiškinusi vieną iš žudikų, o jos vyras, „prisistatęs saugumiečiu, jį išklausinėjo“ ir „šis prisipažino dalyvavęs žudynėse“. Vėliau buvęs „stribas“ (dabar jau miręs) įvardina dar kelis žudikus, kuriems „ir plaukas nuo galvos nenukrito“. Vienas jų net dirbo... Raseinių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju. Kažkas iš fantastikos srities, kaip ir kita Vilmanto Krikštaponio papasakota istorija apie Šaulių apskrities Gruzdžių valsčiaus Laumakių kaimo ūkininkų Rimdžių sodyboje išžudytus Velykų švęsti susirinkusius kaimiečius. Esą partizanų pėdsaką tose skerdynėse paneigia Joniškio rajono laikraštyje „Sidabrė“ 1996 m. išspausdintas straipsnis, kurio autorius „rėmėsi buvusiu KGB archyvu“. Tik toks abstraktus „argumentas“, o išvada pritrenkianti: žudė majoro A.Sokolovo organizuotas smogikų būrys iš perverbuotų partizanų!

Laikraščio „Opozicija“ skaitytojai – V.Krikštaponio oponentai piktinosi tokia straipsnio autoriaus pozicija, papasakojo dešimtis „miško brolių“ teroristinės veiklos istorijų, citavo pačių partizanų prisiminimus. Vertingi yra iš knygos „Lietuvos partizanų Tauro apygarda“[20] pacituoti rinktinių vadų įsakymai, kurių vieną iš daugelio, pasirašytą Tauro apygardos vado Antano Baltūsio – Žvejo, beje, vokiečių okupacijos metais buvusio Pilviškių policijos viršininku, o 1943 metais saugojusio Maidaneko koncentracijos stovyklą, verta pakartoti (kalba netaisyta, – P. M.): „LLK Tauro Apygarda, Rinktinių vadams, ĮSAKYMAS Nr. 1, 1947 metų vasario mėn. 10 d. 

(...) visiems Rinktinių vadams įsakau:

a) už kiekvieną išvežtą lietuvį ir šeimą sunaikinti ne mažiau kaip vieno bolševiko šeimą, sunaikinti visus šeimos narius;

b) jei bus įmanoma – visus pakarti nešaudant; (...)[21].

Ir jokių V.Krikštaponio minimų „teismų nuosprendžių“!

Bene rimčiausias pokario partizanų veiklos tyrinėtojas Mindaugas Pocius pripažįsta esantį „dominuojančioje istoriografijoje ir viešojoje opinijoje“ mitą, „kad šeimų žudynės – agentų smogikų darbas“. Anot mokslininko, „specialiosioms grupėms niekada nebuvo keliamas uždavinys naikinti civilių šeimas, kad būtų sukompromituoti partizanai. Neaptikta jokių svarių įrodymų, dokumentų, įtikinančių, kad siekiant visuomenę nuteikti prieš partizanus, saugumiečių įsakymu smogikai specialiai būtų sušaudę visai niekuo dėtą šeimą“[22]. Reikia būti visiškai susipykus su loginiu mąstymu ar net su sveiku protu, kad tarybinės valdžios atstovams prikergti jų pačių remiamų mažažemių valstiečių, naujakurių, kolūkiečių, mokytojų, klubų–skaityklų vedėjų, apylinkių tarybų darbuotojų, deputatų žudymą, nors neatmetama galimybė, kad kartu su apsuptais ir sunaikintais partizanais galėjo žūti ir viena kita jų rėmėjų šeima. Galėjo būti ir specialiųjų grupių narių pavienių savivalės aktų, tačiau pagrindinė nužudytų beginklių civilių žmonių masė – partizanų teroro aukos.

Ne mažesnė polemika iki šiol nenutyla ir dėl pokaryje nužudytų žmonių skaičiaus. Partizaninių mitų kūrėjai, suprasdami, kad nepavyks terorizmu kaltinamų „miško brolių“ paversti visiškais angelais, stengiasi kiek įmanoma mažinti jų nužudytų beginklių civilių žmonių kiekį. Dar 1991-aisiais, vos atkūrus nepriklausomybę, Arvydas Anušauskas, tada Lietuvos istorijos instituto mokslinis bendradarbis, o dabar parlamentaras, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, kibo į atlapus tuometės LKP(TSKP) Ideologinio skyriaus vedėjui prof. Juozui Jermalavičiui dėl „miško brolių“ nužudytų civilių žmonių skaičių klastojimo[23]. A.Anušausko nuomone, J. Jermalavičiaus paskelbtas[24] bendras nužudytųjų skaičius – 25 108 – yra sąmoningai padidintas, kaip ir skaičiai pagal atskiras aukų kategorijas – 19 712 valstiečių ir jų šeimų narių, 509 darbininkai, 4887 tarnautojai. Esą „tokiam aukų skaičiui jokių archyvinių duomenų nėra. Yra tik žinoma, kad archyvuose yra duomenys, patvirtinantys apie 18 500 žmonių“, bet ir jų „negalima vartoti be išlygų“[25]. Straipsnio autorius pateikia Lietuvos istorijos instituto padaryto 8500 žuvusiųjų statistinio apibendrinimo palyginimą su J.Jermalavičiaus duomenimis ir randa „kuo aiškiausiai matomą kryptingumą“: „valstiečių skaičius padidintas 2,46 karto, darbininkų – 1,7 karto, o tarnautojų sumažino 1,25 karto, nes stribai ir kariškiai pateko į valstiečių ir darbininkų sluoksnius, kurie iš savo pusės buvo dar labiau išpūsti, kad parodytų aštrią „klasių kovą“[26].

Kiti mokslininkai, atkurtos nepriklausomybės metais tyrinėję pokario rezistencijos problemą, tarp jų – ir Mindaugas Pocius be išlygų priima Arvydo Anušausko apibendrinimus. Pociaus nuomone, „J.Jermalavičius pateikė išsamius, bet visiškai išgalvotus nukentėjusių žmonių skaičius. Toks preciziškas aukų skaičiavimas savaime kėlė didelių abejonių. Vėliau buvo įrodyta (minimas čia cituotas A.Anušausko straipsnis, – P.M.) šiuos skaičius esant suklastotus“[27]. Tik M.Pocius dar labiau sumažina „miško brolių“ aukų skaičių – iki 14 330 žmonių. Iš to skaičiaus atmetus nužudytus „sovietinių represinių struktūrų“ atstovus, „pasipriešinimo dalyviai per antpuolius mirtimi nubaudė apie 11,5 tūkstančio kolaboravimu kaltintų gyventojų ir jų artimųjų, iš jų apie 9,3 tūkstančio civilių ir maždaug 2,2 tūkstančio partinių bei sovietinių aktyvistų (pareigūnų)“[28]. Tais skaičiais verta suabejoti, vėliau paaiškinsime – kodėl. 

Atskirai norėtųsi pakalbėti apie kūdikių ir nepilnamečių žudymą. A.Anušauskas pripažįsta, kad J.Jermalavičiaus statistikoje „vaikų skaičius (...) beveik tikslus ir galima spėti, kad tai susiję su tuo, kad šeimų žuvimas buvo pakankamai tyrinėtas ir kiekviena proga priskiriamas „buržuaziniams nacionalistams“ (...)[29]. (Pagal J.Jermalavičiaus duomenis, kartu su tėvais buvo nužudyti 52 kūdikiai ir 993 paaugliai iki 16 metų). M.Pocius minėtoje savo knygoje šeimų žudymo problemai paskiria ištisą poskyrį[30], tačiau nužudytų vaikų skaičių pateikia remdamasis tik teoriniais apskaičiavimais – esą „iš viso pokario metais Lietuvoje žuvo ne mažiau kaip 300 vaikų ir nepilnamečių iki 18 metų“[31]. Tačiau ir gerokai sumažintas šis skaičius susilaukė negailestingo oponentų puolimo. Jau minėtasis Rimantas Jokimaitis[32] meta net tokį „argumentą“: jis kalbinęs „daugybę partizanų veiklą iš arti stebėjusių žmonių, ryšininkų“ ir „visi jie sakė neprisimeną tokio įvykio, kad koks vaikas būtų nužudytas už tėvų nuodėmes“. Jei esą buvę nužudyti, tai tikriausiai „nepilnamečiai stribukai“. Nedaug trūksta, kad „miško brolių“ nužudytus kartu su tėvais jų kūdikius pavadintume „užkietėjusiais kolaborantais“!

Mitų oficialiojoje istoriografijoje kūrėjai, stengdamiesi dirbtinai sumažinti pokario terorizmo mastą, dažnai pasitelkia dar vieną „pritrenkiantį argumentą“. Esą prasidėjus Atgimimui – paskutiniais tarybinės valdžios Lietuvoje metais – imta kaip niekad anksčiau klastoti pokario metų istoriją. Tada esą atsiradę ir dvigubai padidinti teroro aukų sąrašai. Jau nebeprisimenama šiandien, kad partizanų dievinimas Atgimimo metais, paminklų jiems statymas, jų palaikų ieškojimas kartu su tarybinio trėmimų genocido paskelbimu buvo pasiekęs savo apogėjų. Ant to „arkliuko“ į politiką išjojo ne vienas šiuolaikinis demagogas. Paskutinius metus gyvuojančiai tarybinei valdžiai teko (labai pavėluotai!) pakeisti nusistovėjusią partinės vadovybės taktiką – neeskaluoti pokario žudynių, nebepriešinti Lietuvos žmonių. 1988-aisiais, praėjus trisdešimt penkeriems metams po partizaninio pasipriešinimo sunaikinimo, pirmą kartą rimtai imta galvoti apie pokario teroro aukų Atminimo knygos išleidimą (anksčiau serijoje „Faktai kaltina“ buvo išleistos tik kelias apskritis liečiančios panašaus pobūdžio knygelės). Vykdydama LKP CK Propagandos ir agitacijos skyriaus nurodymą, Partijos istorijos instituto prie LKP CK direktorė Vanda Kašauskienė Centro komitetui 1988 m. birželio 23 d. parašo teikimą „Dėl buržuazinių nacionalistų socializmo kūrimo metais nužudytų žmonių Atminimo knygos išleidimo“[33]. Jame yra tokios eilutės: „(...) LTSR valstybės saugumo komiteto darbuotojų sudaryta kartoteka apie buržuazinių nacionalistų nužudytus žmones (joje pateikiami duomenys apie 25 108 žuvusiuosius) (prisiminkime – lygiai tiek, kiek nurodo prof. J.Jermalavičius, – P.M.) yra pagrindas mokslo tiriamajam darbui. Kartoteka sudaryta remiantis operatyvine Valstybės saugumo organų informacija. Pažymėtina, kad į nurodytą žuvusiųjų skaičių įeina ir kovose žuvę kariškiai, liaudies gynėjai, milicininkai, valstybės saugumo organų darbuotojai. Kortelės užpildytos rusų kalba, kartoteka sudaryta rusiškos abėcėlės tvarka[34]. Kiek teko pastebėti, istorikai nesiremia šia kartoteka. Kodėl? Jei jos nebėra, tai kur ji galėjo dingti? „Buržuazinių nacionalistų“ nužudytų žmonių kartotekos į Maskvą tikrai neišvežė. Tai – ne „dėdulių“ ar kitų tarybinio valstybės saugumo agentų bylos.

Ruošiant šią knygą pavyko rasti du solidžius sąsiuvinius, remiantis ta kartoteka parengtus jau lietuvių kalba, išspausdintus mašinėle ir skirtus Atminimo knygai. Gauti sąrašai mūsų buvo panaudoti (šaltinis – Valstybės saugumo komiteto archyvas – VSKA). Ar suspėtas parengti tų dviejų sąsiuvinių tęsinys – nepavyko išaiškinti.

Kodėl visuomeniniais pagrindais, be jokios valstybės paramos nusprendėme vis tiktai išleisti Atminimo knygą? Ilgus metus rengę valdžiai oponuojantį laikraštį „Opozicija“, mes kaip niekad skausmingai pajutome tą didžiulę skriaudą, kurią tebejaučia tūkstančiai Lietuvos žmonių, pokario metais nukentėjusių nuo „miško brolių“ rankos: netekusių tėvų, brolių, seserų, kitų artimųjų, sužalotų fiziškai ir moraliai suluošintų, praradusių sudegintus namus, kitą turtą. Lietuvos Respublikos Seimui 1997 metais priėmus Įstatymą dėl asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso, partizanų teroro aukos jame buvo visiškai pamirštos. Nukentėjusiais pripažinti tik tremtiniai, politiniai kaliniai, įvairių represinių struktūrų aukos. Todėl mes ir nusprendėme pagaliau išleisti partizanų nužudytų beginklių civilių žmonių Atminimo knygą, kuri nors šiek tiek sumažintų nuo partizanų nukentėjusiems žmonėms jų skausmą ir galbūt „priverstų Seimo narius suteikti toms teroro aukoms nukentėjusių piliečių statusą“[35]. Iš įvairių šaltinių surinkę ir parengę pirminius „miško brolių“ aukų sąrašus, 2006 metais pradėjome juos spausdinti ir pusantrų metų spausdinome laikraštyje „Opozicija“, kad nužudytųjų artimieji, radę netikslumų, praleistų pavardžių, galėtų patikslinti ir papildyti.

Neaišku, kiek tie pradėti spausdinti sąrašai padėjo, tačiau 2007 m. birželio 28 d. Seimas priėmė „Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso Įstatymo“ naują redakciją. To Įstatymo 7 straipsnyje „Kiti nuo okupacijų nukentėję asmenys“ atsirado ir nukentėję „partizaninio karo aplinkybių nulemtų veiksmų metu“[36]. „Visiškai neaiškaus turinio frazė, – ironizuoja Nepriklausomybės Akto signataras Jurgis Jurgelis. – Gal tai asmenys, kurie karo metu grybavo, uogavo ar šiaip vaikštinėjo po mišką ir juos atsitiktinai kliudė pasiklydusi partizaninio karo kulka. O gal asmenys, kurie kur nors užlipo ant partizanų ar stribų padėtos minos. Bet kai išžudoma šeima, ar tai karo veiksmų aukos?“[37] Buvęs Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius teigia nesuprantąs, kodėl Įstatymo leidėjai pabijojo aiškiai išreikšti savo mintį ir pasakyti, kad tai civiliai, niekuo nenusikaltę asmenys (...). Juk Įstatyme kiti nukentėjusieji (tremtiniai, kaliniai, rezistentai ir pan.) apibrėžti labai aiškiai“. Ko čia nesuprasti – tokia yra valstybės politika! Partizanų nužudyti žmonės ir šiandien laikomi antrarūšiais. Tai įsitikina tie jų artimieji, kurie Genocido ir rezistencijos tyrimo centro Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijoje bando gauti nukentėjusiojo teisinį statusą pagal tą, anot Jurgio Jurgelio, pataisyto Įstatymo „kalambūrišką sakinį“. Čia labai lengva pritaikyti Įstatyme numatytus „saugiklius“, kad negautum net to beverčio „nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinio statuso“ ženklelio. Gal todėl „žmonės kreipiasi itin nedrąsiai“, gal todėl „net pasako, kad prisibijo?..“ [38]

„Miško brolių“ teroro aukų artimųjų baimė yra visiškai pagrįsta. Pasižiūrėkite, su kokia neapykanta anoniminiai „patriotai“ interneto portaluose puola blaiviau mąstančius istorikus. Ir Mindaugą Pocių, ir Liudą Truską, ir kitus. Štai tik keletas internautų „auksinių minčių“ po profesoriaus Liudo Truskos pamąstymų apie pokario žudynes ir „sovietinį genocidą“: „…tokiems išgamoms ne vieta aukštojoje mokykloje“; „…už partizanų šmeižimą reikėtų sodinti“; „…pokario metų kulipka jam būtų per didelė garbė“; „Maskvos užsakytas straipsnis“; „…ne istorikas, o ruskių subinlaižys – lauk tokį išgamą iš Lietuvos!..“

Čia tik dalis lietuviškųjų „demokratų“ išvemto purvo, – bjauriausių jų epitetų net necitavome! Liūdniausia, kad didžioji tų keikūnų dalis – jaunimas, nematęs gyvo „miško brolio“, o neapykantą kitaminčiams išsiugdęs jau nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. Nenuostabu – turėjome „talentingų“ tokios valstybės politikos formuotojų, kaip, pavyzdžiui, Nepriklausomybės Akto signataras Algirdas Patackas, kuris kitą signatarą – Jurgį Jurgelį – už blaivesnes mintis apie pokarį net pavadino „idėjiniu stribu“[39].

Didelė dalis šioje partizanų teroro aukų Atminimo knygoje spausdinamų sąrašų parengti daugiau kaip prieš penkmetį, kai buvo dar neribojamas priėjimas prie Lietuvos ypatingojo archyvo pokario metų dokumentų. 2007 metais Lietuvos Vyriausybė patvirtino Priėjimo prie Nacionalinio dokumentų fondo ypatingosios dalies ribojimo ir naudojimo taisykles, todėl nuo to laiko net „partizanų ir tremtinių metraštininkas Romas Kaunietis“[40] negali susipažinti su dalimi pokario rezistencijos archyvų be specialaus rašytinio Valstybės saugumo departamento sutikimo. Mat kai kuriuose dokumentuose „yra agentūrinės operatyvinės informacijos, atskleidžiančios asmenį, slapta bendradarbiavusį su SSSR specialiosiomis tarnybomis ir įrašytą į prisipažinusių asmenų įskaitą (...)[41]. Kitaip sakant, gavusį viduramžišką indulgenciją – nuodėmių atleidimo liudijimą.

2006–207 metais laikraštyje „Opozicija“ spausdinti partizanų nužudytų piliečių sąrašai po kelerių metų gerokai pakito. Be jau minėtų dviejų solidžių sąsiuvinių iš buvusio Valstybės saugumo komiteto kartotekos, gauta nemažai rajonų kraštotyrininkų sudarytų sąrašų, pokaryje nukentėjusių Lietuvos žmonių papildymų, bet ir dabar ne visus nužudytuosius pavyko užfiksuoti. Beje, iš pirminių sąrašų išbraukėme ne tik mūšiuose su „miško broliais“ žuvusius kariškius, liaudies gynėjus, saugumiečius, bet ir nužudytus iš pasalų šiuos kovojančios pusės atstovus. Nors publikuojami sąrašai kiek įmanoma buvo tikslinami, galimi pirminiuose šaltiniuose buvę ir dabar likę kaimų vietovių ir pavardžių iškraipymai, nes pokario metų archyvinė medžiaga daug kur pildyta ne lietuvių. Dėl tų netikslumų iš anksto atsiprašome.

Ši Atminimo knyga – tai ne tik kuklus paminklas visoms pokario metų beginklių civilių žmonių aukoms. Tai ir kaltinamasis aktas Lietuvos valdžiai, pokario terorizmą pavertusiai valstybine politika. Knygos pagrindu – mūsų išrinktų europarlamentarų iniciatyva – ši problema turėtų būti analizuojama net Europos Sąjungos lygmeniu: ar dar yra kita tokia Europos valstybė, kurioje terorizmas (perfrazuojant Jurgio Jurgelio mintį) būtų iškeltas kaip partizaninio karo vėliava? Jei Lietuvos teisinė sistema korupciniais ir kitais neleistinais ryšiais nebūtų susijusi su vykdomąja ir įstatymus leidžiančiąja valdžia, po to, kai valstybė prisiėmė visišką atsakomybę už partizanų teroristinius veiksmus, – jų aukų artimieji lengvai galėtų prisiteisti kompensacijas už nužudytą nekaltą žmogų, sudegintus namus ir „miško brolių“ nusavintą turtą.

Dar ir dabar, po daugiau kaip pusės amžiaus, nevėlu siekti teisingumo. Pritariant pakruojiečių, įkūrusių draugiją „Atmintis“, iniciatyvai, visuose miestuose ir rajonuose reikėtų suburti žmones, renkančius medžiagą apie teroristų siautėjimą karo ir pokario metais. Atminimo knygos turėtų būti išleistos kiekviename mieste, kiekviename rajone! Galėtų susikurti ir respublikinė „Atminties“ organizacija, ginanti teroro aukų artimųjų teises, šventai sauganti nužudytų beginklių civilių Lietuvos žmonių atminimą.

Povilas Masilionis

Knygos sudarytojas 

________________________________________

[1] M.Pocius. Kita mėnulio pusė. Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu 1944–1953 metais. Vilnius, 2009, p. 16.

[2] K.K.Girnius. Partizanų kovos Lietuvoje. Vilnius, 1990, p. 45.

[3] Ten pat, p. 50-54.

[4] M.Pocius. Kita mėnulio pusė. P. 25.

[5] Ten pat, p. 348.

[6] A.Ramanauskas. Daugel krito sūnų. Vilnius, 1999, p. 251-252.

[7] E.Račius, E.Gailiūnas. Terorizmo žinynas. Vilnius, 2005, p. 40.

[8] Valstybės žinios, Nr. 11, 1999 m. sausio 27 d..

[9] Mindaugas Jackevičius. L.Truska: partizanavimui reikėjo drąsos, tačiau ką galėjo padaryti žalio kaimo berneliai. www.delfi.lt, 2011 m. kovo 12 d.

[10] Teisme – ataka prieš partizaną Siaubūną. www.lrytas.lt 2011 05 16.

[11] J.Jurgelis. A.Kraujelio ir V.Kononovo atvejai Lietuvai nepanašūs? www.delfi.lt 2011 04 26.

[12] Teisme – ataka prieš partizaną Siaubūną. www.lrytas.lt 2011 05 16.

[13] J.Jurgelis. A.Kraujelio ir V.Kononovo atvejai Lietuvai nepanašūs? www.delfi.lt 2011 04 26.

[14] D.Glodenis. Kodėl būtina iš naujo įvertinti A.Kraujelio veiklą? www.delfi.lt 2011 05 26.

[15] M.Pocius. Antroji mėnulio pusė. P. 293-303.

[16] Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vado Algirdo Varkalos–Daumanto 1947 m. vasario 10 d. įsakymas rinktinei (knygos p. 296).

[17] M.Pocius. Antroji mėnulio pusė. P. 302.

[18] R.Jakimaitis. Lietuvos partizanų kovų vaizdai „Kitos mėnulio pusės“ šviesai pašvietus. Literatūra ir menas, 2010 01 22, Nr. 3268.

[19] V.Krikštaponis. Kodėl nutylime karčią pokario metų tiesą? Opozicija, 2011 02 10 – 02 16.

[20] Lietuvos partizanų Tauro apygarda. 1945-1952 m. Vilnius, 2000.

[21] Ten pat, p. 195.

[22] M.Pocius. Kita mėnulio pusė. P. 266.

[23] A.Anušauskas. Klastotės anatomija. Voruta, 1991 m. vasario 16-28 d., Nr. 4(22).

[24] Tarybų Lietuva, 1990 m. gruodžio 20 d.

[25] A.Anušauskas. Klastotės anatomija. Voruta, 191 02 16-28.

[26] Ten pat, p. 4.

[27] M.Pocius. Kita mėnulio pusė. P. 21-22.

[28] Ten pat, p. 348.

[29] A.Anušauskas. Klastotės anatomija. Voruta, 1991 02 16-28.

[30] Šeimų žudynių klausimas. P. 248–293.

[31] Ten pat, p. 259.

[32] Literatūra ir menas, 2010 01 22.

[33] LYA, f. 1771, ap. 271, b. 212.

[34] Ten pat, p. 66-67.

[35] Opozicija, 2006 m. birželio 14 d. Nr. 21-22(721–722).

[36] Valstybės žinios. 2007, Nr. 4-157.

[37] J. Jurgelis. Partizaninio karo veiksmų metu. www.delfi.lt 2010 01 03

[38] Tepat. www.delfi.lt 2010 01 03

[39] Lietuvos žinios. 2010 04 19.

[40] F.Žemulis. Sovietų nusikaltimai – po spyna. Lietuvos žinios, 2010 10 28.

[41] Ten pat, p. 13.