RU EN

Ir vėl į mokyklą

2016-09-01

Ir vėl prasideda eiliniai  mokslo metai. Ir vėl mokiniai ir mokytojai pradės juos reformuojamoje mokykloje. Ir vėl jų gyvenimas bus, deja, mažai panašus į normalų mokyklinį gyvenimą.

Mokyklose susidarė paradoksali padė­tis. Reformų sumanytojai ir vykdytojai kviečia mokyklų bendruomenes “lanksčiau prisitai­kyti prie rinkos ūkio”, prie „konkurencijos sąlygų“, bet realiame mokyklos gyvenime mokytojai nuolat skatinamas dirbti iš en­tuziazmo, iš pasiaukojimo, būti savotiškais švietimo romantikais.

Kalbėti apie atitinkamą darbo užmokestį, apie metarialinius-finansinius dalykus esą negražu, nedora. Paversti mokytoją protinio darbo beteisiu baudžiauninku – tai gražu ir dora, o priešintis tokiom tendencijom – nedora.

Dėl begalinių reformų mokytojo padėtis ne tik ne gerėja, bet nuolat blogėja. Blogėja ir ma­terialine, ir socialine, ir kvalifikacine pras­me. Kartais net susidaro įspūdis, kad re­formos nukreiptos būtent prieš mokyto­jus, kad juos stengiamasi sunaikinti kaip klasę. Tuo pačiu jos neišvengiamai nukreipiamos ir prieš mokinius.

Mokytojas ir mokinys – vieninga ir vien­tisa sistema. Ir mokytojo situacijos blogėji­mas neišvengiamai atsiliepia mokiniui. Jo­kie kompiuteriai ir programos negali pa­keisti gyvo ir dvasingo mokytojo asmeny­bės bendravimo su mokiniu. Kasmet dva­siškai ir intelektualiai degraduoja ateinan­čių į mokyklą vaikų bendras lygis. Tai nu­lemia ir bendra socialinė visuomenės situ­acija. Bet ne tik tai. Atėję į mokyklą vaikai mato užguitą ir varganą mokytoją, kuris turi tik pareigas ir neturi jokių teisių. Jis gal­voja ne apie tai, kaip gyventi ir mokyti, o kaip išgyventi ir mokytis gyventi pačiam. Klasių komplektavimo principai, jų vis didesnis adaptavimas ir modifikavimas, de­ja, “adaptuoja ir modifikuoja” ir pačius mo­ytojus. Normaliai dirbti pamokoje tokio­mis sąlygomis tai tiesiog švietėjiškas žyg­darbis.

Mokinio krepšelio sistema ir po ja paslėpta konkurencija tarp mokyklų ska­tina jį rūpintis ne švietimo kokybe, o kieky­biniais rodikliais. Jeigu būti logišku, tai tik­riausiai reikėtų šią sistemą išplėtoti iki vir­šaus. Įvesti ir mokytojo krepšelį, kad valdi­ninkai tiesiog priklausytų nuo dirbančiųjų mokytojų skaičiaus. Dabar mokytojas pri­klauso nuo mokinio, o valdininkas tik nuo Dievo arba švietimo ministro.

O kiek papildomų funkcijų priskiriama mokytojui! Ir daugumą jų jis privalo vyk­dyti (kaip senais gerais laikais) visuomeni­niais pagrindais. Mokytojas mokykloje da­bar ir šoumenas, ir verslininkas, ir polici­ninkas, ir psichologas, ir narkologas, o dar jis turi būti ir “mokymosi orga­nizatorius”, ir “galimybių kūrėjas”, ir “mo­kymosi talkininkas, patarėjas, partneris, tar­pininkas, įvairių žinių šaltinis“. Be to, jis dar ir gyvenimo tiesų liudytojas bei ugdy­tojas.

Visos tos neapčiopamos funkcijos tiesiog griauna mokytojo asmenybe ir šio griovimo priežastis- tai įsigalėjęs mūsų švietimo sistemoje ydingas principas: mokiniai yra pa­slaugų vartotojai, o mokytojai – paslaugų tiekėjai. Bet  žmonės, su ku­riais turi reikalų švietimo sistema – tai ne Gariūnų turgus, jie negali būti prekinių-piniginių santykių objektai.

Mūsų mokyklose kol kas dar nešaudoma, kaip kai kuriose Vakarų mokyklose. Bet jeigu ir toliau bus žeminamas mokytojas, jeigu ir toliau dėl socialinių ir politinių priežasčių bus radikalizuojama mokyklos kolektyvo psichologinė ir moralinė atmosfera tai materialinis mokytojų elgetavimas bei jų totalinis išnaudojimas peraugs į dvasinį visos švietimo sistemos nuskurdinimą ir galutinį degradavimą.

Michailas Bugakovas

Šaltinis: https://bugakovasblogas.wordpress.com/2011/09/01/ir-vel-i-mokykla/