RU EN

Europos komunistų ir darbo partijų susitikimas

2017-01-30

Sausio 23 d. Europos Sąjungos parlamento pastate įvyko Graikijos Komunistų Partijos (GKP) europarlamentarų organizuotas Europos komunistų ir darbo partijų bei organizacijų susitikimas tema 100 metų nuo Spalio revoliucijos. Kapitalizmas-monopolijos-Europos Sąjunga neša tik krizes, karus ir skurdą. Socializmas yra aktualus ir būtinas.“

Susitikimo dalyviai:

1

Communist Party Of Albania

2

Party Of Labour Of Austria

3

Communist Party Of Belarus

4

Communist Party Of The Workers Of Belarus

5

Communist Party Of Bulgaria

6

Party Of Bulgarian Communists

7

Union Of Communists In Bulgaria

8

New Communist Party Of Britain

9

AKEL

10

Communist Party Of Bohemia & Moravia

11

Communist Party Of Denmark

12

Communist Party In Denmark

13

Communist Party, Denmark

14

Communist Workers Party Of Finland

15

Pole Of Communist Revival In France

16

Revolutionary Party - Communistes

17

Communist Revolutionary Party of France

18

German Communist Party

19

Communist Party of Greece

20

Hungarian Workers' Party

21

Workers' Party of Ireland

22

Communist Party

23

Socialist Party of Latvia

24

Socialist People's Front of Lithuania

25

Communist Party of Luxembourg

26

Communist Party of Malta

27

Communist Party of Norway

28

New Communist Party of The Netherlands

29

Communist Party of Poland

30

Portuguese Communist Party

31

Romanian Socialist Party

32

Communist Workers' Party of Russia

33

Communist Party of The Russian Federation

34

Communist Party of Soviet Union

35

Party of The Communists of Serbia

36

Communist Party of Slovakia

37

Communist Party of The Peoples of Spain

38

Communist Party of Sweden

39

Communist Party of Turkey

40

Communist Party of Ukraine

41

Union of Communists of Ukraine

 

SLF infocentras

***

SOCIALISTINIO LIAUDIES FRONTO ATSTOVO PRANEŠIMAS 2017-01-23 EUROPOS KOMUNISTŲ SUSITIKIMUI:

„100 metų nuo Spalio revoliucijos. Kapitalizmas-monopolijos-Europos Sąjunga neša tik krizes, karus ir skurdą. Socializmas yra aktualus ir būtinas.“

Gerbiamieji draugai,

šiais metais visi mes ruošiamės sutikti šimtąjį Didžiojo Spalio įvykių jubiliejų. Dešimtis metų lapkričio 7-osios būta garsios, viso pasaulio dėmesį pritraukdavusios šventės, kuri žymėjo radikaliausią naujiausiųjų laikų istorijos faktą – proletarinės revoliucijos epochos pradžią.

Aršių kovų ugnyse užgimė pirmoji valstybė, kurioje politinė valdžia priklausė nebe išnaudotojų mažumai, o dirbančiajai daugumai – Tarybų Sąjunga. Valstybė, kuriai ne tik buvo lemta per neįtikėtinai trumpą laiką pavyti ir daugely sričių pranokti jai priešiškas kapitalistinio pasaulio lyderes, bet ir kare nugalėti žiauriausiąjį XX amžiaus blogį – hitlerinį fašizmą.

Visa tai neabejotinai parodė, kad iš tiesų esti pažangios alternatyvos kapitalizmui, jog toji alternatyva – socializmas ir komunizmas – o į ją vedąs paties gyvenimo patikrintas Markso-Engelso-Lenino mokymas. Tačiau, kaip pripažino V. Leninas, istorijos procesas vystosi ne tiesia linija, bet „spirale“ (V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 26. V., 1983, p. 50): XX amžiaus gale regėjome pasaulinio masto kontrrevoliuciją ir kapitalizmo restauraciją beveik visose socializmą sukūrusiose šalyse.

Vietoje laipsniško kilimo į komunizmą, žmonija buvo nublokšta atgal į ankstesnę kapitalistinę barbarybę. Kontrrevoliuciją sekęs dešimtmetis žymėjo milžinišką tarptautinio komunistinio ir darbo žmonių judėjimo nuosmukį, idėjinį bei politinį pakrikimą, daugybei nominaliai marksistinių-lenininių partijų atvirai persimetus į liberalizmo ir buržuazijos stovyklą.

Nuo 1990-ųjų pasaulinės kontrrevoliucijos spėję praeiti beveik trys dešimtmečiai, bet iš aukščiau minėtosios krizės tarptautinis komunistinis judėjimas neišbrenda iki šiolei, o ši aplinkybė siejasi ne vien su antikomunistinės reakcijos poveikiu ar dalies kompartijų linkimu į revizionizmą ar oportunizmą, bet ir dogmatizme, trukdančiame įsisavinti naujas XXI amžiaus pasaulio realijas.

Pats V. Leninas rašė, kad „marksizmas nėra negyva dogma, nėra kažkoks užbaigtas, galutinis, nekintantis mokslas“, o yra „gyvas veikimo vadovas“ ir todėl „negali neatspindėti nepaprastai smarkaus visuomenės gyvenimo sąlygų pasikeitimo“ (V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 20. V., 1982, p. 80).

Toks gyvenimo sąlygų pasikeitimas, šio pasikeitimo įsisavinimas bei marksistinis suvokimas, aiškiausiai atsispindėjo lenininėje imperializmo, kaip „monopolistinės kapitalizmo stadijos“, analizėje (V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 27. V., 1983, p. 366), tapusioje moksliniu bolševikų revoliucinės strategijos pagrindimu ir tvirtu atkirčiu bet kuriam dogmatizmui ar oportunistiniam nukrypimui.

Per šimtmetį, skiriantį mus nuo Spalio įvykių, imperializmas perėjo daugybę kiekybinių bei kokybinių metamorfozių, bet, skirtingai nei teigtų kapitalistinės-imperialistinės sistemos apologetai, jis nei dingo, nei buvo kaip nors „humanizuotas“: priešingai, kapitalo koncentracija ir nuskurdinimas, kurį numatė Marksas ir „vystymosi netolygumas“, apie kurį kalbėjo Leninas, tik išaugo ir paaštrėjo (V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 26. V., 1983, p. 332).

780 mln. žmonių neturi priėjimo prie normalaus geriamo vandens; 2,5 mlrd. gyvena antisanitarinėmis sąlygomis, iš bado kasmet miršta nuo 3,5 mln. vaikų. 1% žemės gyventojų valdo didesnį turtą, kaip 99% (Oxfam, 2014), 8 asmenys – didesnį kaip 3,6 mlrd. varguolių (Oxfam, 2017); 88% pasaulio milijonierių randasi labiausiai išsivysčiusiose kapitalistinėse-imperialistinėse valstybėse (tame tarpe 46% – JAV)[1], o dar pagal 1997 m. duomenis, kol Markso ir Engelso laikais turtinis skirtumas tarp turtingiausių ir skurdžiausių šalių buvo lygus santykiui 3:1, baigiantis XX amžiui santykis jau buvo 74:1[2].

Tokie faktai, duodami pačios buržuazinės statistikos, aiškiai rodo marksistinės-lenininės kapitalizmo ir imperializmo kritinės analizės pagrįstumą bei aktualumą; auganti imperialistų sąjungų tarpusavio konkurencija, NATO su ES ir BRICS, vadinamojo daugiapolio pasaulio kilimas, rodo kapitalizmo prieštaravimų aštrėjimą. Imperialistiniai karai Irake, Afganistane ir Libijoje, intervencija Sirijoje ir Europą krečianti pabėgėlių krizė – visa tai rodo, kad ši sistema nei gerovės, nei stabilumo darbininkų klasei neatneš.

Šiomis bėdomis manipuliuojantys dešinieji demagogai bei „kairieji“ reformistai stengiasi nukreipti liaudies masių dėmesį nuo tikrųjų priežasčių – kapitalistinės-imperialistinės sistemos – į tariamą jos „humanizavimą“, arba į gyvulišką rasistinę bei ksenofobinę demagogiją. Tai rodo ir Europoje esančios „kairiosios“ vyriausybės, ir su Brexit‘u priešakyje einanti vadinamojo euroskepticizmo banga: vietoje radikalaus antikapitalizmo, kova su imperialistine ES grindžiama siauro buržuazinio nacionalizmo šūkiais.

Lietuvoje, tuo tarpu, tikrai masinių opozicinių judėjimų nėra. Šaliai įsijungus į ES ir užimant vidutinę poziciją pasaulinėje imperialistinėje piramidėje, emigravo apie 1 mln. gyventojų (iš 1990 m. buvusių 3,6 mln.), tuo būdu „nukanalizuojant“ bet kokį didesnį protestinį potencialą; o iki 2020 m. besitęsiantis ES finansavimas padeda valdančiajai klasei santykinai stabilizuoti vietinę padėtį, nepaisant vis augančio skurdo bei nelygybės. Profsąjunginis judėjimas silpnas, didžiąja dalimi pajungtas buržuazinės Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) kontrolei. Antikapitalistinio ir antiimperialistinio pobūdžio protestai negausūs ir be vieningos politinės krypties, tuo tarpu pats Socialistinis Liaudies Frontas išgyvena gilią organizacinę bei idėjinę krizę. Šių faktų šviesoje, vienintelis kelias – ryžtingas apsivalymas nuo oportunizmo, nuoseklus propagandinis bei organizacinis darbas, dalyvavimas bendruose opoziciniuose judėjimuose ir marksizmo-leninizmo idėjų populiarinimas.

Pagaliau, pasaulis pamažu artėja prie ekologinės katastrofos, kurios išvengti įmanoma tik stambiausioms įmonėms, kurių veikla skatina šiltnamio efektą, imantis priemonių, reikalaujančių veikimo visiškai nepelningu pagrindu (Trucost)[3]. Kaltė už tai puola ne ant nuskurdintųjų žemės gyventojų, o ant globalinės kapitalistų klasės bei privilegijuotą statusą įgavusio Vakarų „auksinio milijardo“, kuris sudaro tą „aukų bijančią“, „dėl per daug didelio nuskurdimo“ būgštaujančią „darbininkų aristokratiją“, apie kurią kalbėjo V. Leninas (V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. V., 1988. T. 41, p. 240).

Šios, kaip ir kitų problemų sprendimas, nuo kurio priklauso ne tik geresnės ateities, socialinės bei moralinės pažangos galimybė, o galbūt net ir pats tolimesnis žmonijos egzistavimas, neįmanomas kapitalizmo rėmuose. Tačiau siekdami šio sprendimo, negalime neatsižvelgti į šiuolaikinio kapitalistinio imperializmo specifiką, į gilią duobę, esančią ne tik tarp kapitalo ir darbo apskritai, o ir tarp galingiausiųjų imperialistinių valstybių bei faktinių jų kolonijų.

Tai dar 1992 m. kalbėdamas Rio de Žaneire pabrėžė Kubos komunistų lyderis, F. Kastro: „Jei mes norime išgelbėti žmoniją nuo susinaikinimo, turime geriau perskirstyti pasaulyje esančius turtus bei technologijas. Kad didžiojoje Žemės dalyje būtų mažiau skurdo ir alkio, keliose šalyse turi būti mažiau prabangos ir švaistymo. Mums nereikia į Trečiąjį pasaulį daugiau perkėlinėti aplinką niokojančių gyvenimo būdų ir vartojimo.“ (F. Kastro. Rytoj jau bus per vėlu)[4].

Toks sprendimas, kokį siūlė F. Kastro, be abejonės, socialistinis: nes tik socializmas gali išspręsti pagrindines problemas, žmonijai tampančias tikrų tikriausiu gyvybės ir mirties klausimu. Tai ir yra tikriausiais, nepaneigiamas įrodymas to, kad socializmas ir dabar, šimtui metų po Didžiojo Spalio įvykių, yra ir būtinas, ir aktualus.

Kad darbo žmonės šį būtinumą suvoktų, tai jau yra darbas visam tarptautiniam komunistiniam judėjimui – teorinis darbas, siekiant prieiti naujų ir XXI amžiaus realijas atitinkančių strateginių išvadų bei praktinis, imantis jų įgyvendinimo tiek tarptautiniu, tiek ir nacionaliniu lygmeniu.

Būtina šito sąlyga – kūrybiškas, tiek nuo dogmatizmo, tiek nuo revizionizmo laisvas santykis su teorija, griežtas principingumas ir ištikimybė Didžiojo Spalio idealams, socializmo-komunizmo reikalui. Neabejojame, kad šiuo keliu eina ir eis visos tikrai marksistinės-lenininės, už darbo žmonių interesus kovojančios partijos – šiuolaikinėje Europoje jų priešakyje be abejonės stovi Graikijos Kompartija, kuriai reiškiame nuoširdžią padėką už svetingumą bei šio susitikimo organizavimą.

TEGYVUOJA DIDŽIOJO SPALIO IDEALAI!

 

[1] Inequality. (http://inequality.org/global-inequality)

[2] Syed Nawab Haider Naqbi. Development Economics – Nature and Significance. New Delhi. 2002, p. 57.

[3] https://www.trucost.com/trucost-news/teeb-business-coalition-study-shows-multi-trillion-dollar-natural-capital-risk-underlying-urgency-green-economy-transition-2/

[4] http://kibirkstis.blogspot.lt/2017/01/fidelis-kastro-rytoj-jau-bus-per-velu.html