RU EN

Birutė Dilpšienė. Atviras laiškas Zigmui Vaišvilai, dirbtiniams kovotojams ir teisėsaugininkams, pamynusiems tiesą

2012-08-14

Įtampa Lietuvoje neslūgsta, ji didėja. Kodėl? Kokios magnetinės srovės veikia Vyriausybę, Seimą, teisėsaugą?

Atsakymas vienas - visiems ponams, praturtėjusiems iš sūraus darbo žmonių prakaito ir nudirbtų, supleišėjusių jo delnų - nusispjaut! Nusispjaut į praeitį, į ateitį, o svarbiausia į savo Tėvynę Lietuvą.

Liepos 13 d. „Respublikoje" skaitydama straipsnį „Tiriami A. Paleckio liudytojų parodymai" suklausau. Palaukit, palaukit, kas prabilo - ponas Zigmutis Vaišvila! Niekada negalėčiau įžeisti žuvusiųjų, ginusių savo Tėvynę Lietuvą. Nesvarbu, ar tai įvyko sausio tryliktąją, ar bet kurią kitą dieną, atsitiktinai ar sąmoningai priešinantis užpuolikui. Jie žuvo už Tėvynę!

A.Paleckis kaltinamas, nes jo senelis „parvežė saulę į Lietuvą". Iš tikrųjų tos „saulės" norėjo nemažai vargingųjų. Pats J. Paleckis, kovojęs su naciais, neteko jauno savo sūnaus Vilniaus. Argi tai ne auka už Lietuvą? Kažin, kaip šiandien gyventume, jeigu nacių okupantai nebūtų sustabdyti? O kieno dėka Vilnius kraštas buvo gražintas Lietuvai?

Nepagalvok, skaitytojau, jog aš nenoriu, kad Lietuva būtų nepriklausoma, bet šiandien ji jokios laisvės neturi. Vienintelis laisvės kelias - nemokšiškumui, narkotikams, žudynėms ir emigracijai, o jokio savisaugos instinkto - nėra.

Teisus buvo rašytojas De Amičis savo knygoje „Širdis" apie žmogžudžius rašęs: „Žmogžudys, kuris myli ir gerbia savo motiną, turi dar šį tą gero savo širdyje". Mūsų vadai, grobdami ir pardavinėdami savo Tėvynę, prarado viską. Mums Lietuva - tai motina, o pataikūnui ir pinigingam balvonui Lietuvos vardas visai nesvarbus. Rusai išėjo. Paliko viską, ką pastatė ar nemokamai išmokslino. Namai, kuriuose gyvena ir šiandieniniai ponai, ir vargingieji, taip pat gauti jų tėvų ar senelių už gerą darbą atstatant Lietuvą. Kur šiandien dingo darbas, pramonė - viskas parduota. Už tai ponai statosi pilis, o daugiavaikė motina verkia, netekusi darbo ir būsto. Ar taip buvo ankščiau?

Apie tremtinius pakalbėkime plačiau. Nekalti tie, kurie kovojo be žudynių, kurie neengė vargingo žmogaus. Nepamirškime tokių iškilių žmonių, kaip skulptorius V. Grybas, kuris žuvo nuo tautiečių rankos. Kiek tokių V. Grybo žudikų slapstėsi miškuose? Ar jie visi tikri Lietuvos kovotojai ir partizanai? Kodėl nekalbama, kiek nekaltų žmonių jie išžudė? Ir nereikia kalbėti, jog tai darė stribai. Tėvai juos atpažino. Sukilimus ir riaušes, vykusius po 1940-ųjų, organizavo turtingųjų išmokslinti sūneliai. Ir tai buvo ne visos Lietuvos, o turtingųjų elitas. Tikrasis Lietuvos elitas - Julius Janonis, Vincas Kudirka, Jonas Biliūnas ir kiti - nesmaugė žmonių, o kovojo už varganą vargšo buitį. Kovotojai už Lietuvą tie, kurie liko gyventi čia, Lietuvos žemėje, išlaikė kalbą, kultūrą ir nebėgo užsienin, neamsėjo, kaip blogai jums prie „sovietų", „mes padėsime", „žudykite žydus, komunistus, ubagus, kurie gavo žemes nuo jūsų dvarų - jie išdavikai". Ar tai pagalba Lietuvai žudyti penkių vaikų tėvą, ariantį lietuviškos žemės plotelį?

O dabar apie tave ponas, Zigmai. Jau po nepriklausomybės paskelbimo Šiauliuose kai kasei daržą motinai, tave saugojo du apsauginiai. Buvo taip ar ne, nemačiau, bet iš to juokėsi visi šiauliečiai, mat per greitai tapai ponu patriotu. Pirmiausia, tavo tėvas buvo vyr.gydytojas, komunistas ir geras specialistas. Sąlygas mokytis turėjai geras, o ne kaip mes - pokario vaikai, įsimetę lašinių gabalą važiavome sostinėn ir baigėme aukštuosius mokslus be jokių privilegijų. Gerai tik, kad mokslas buvo nemokamas. Mes Lietuvai už tai atidirbome -statėme, kūrėme, mokėme kitus, šokome ir dainavome lietuviškai. Nepamiršome nei Maironio, nei Basanavičiaus.

O tu baigei studijas ir nieko nenuveikei tautai, tik lakstydamas su žalia vėliava sugriovei Kruonio elektrinę ir palikai merdinčios Ignalinos AE problemą. Ar dabar geriau?

Dabar apie save. Mano tėvas J. Misiukevičius nešė lietuvišką spaudą į okupuotą lenkų Varėnos kraštą, ne kartą plaukė per Merkį, buvo apšaudytas, sužeistas, lenkų nuteistas mirties bausme, sėdėjo Tešino kalėjime ir laukė mirties. Tik Lietuvai ir Lenkijai keičiantis kaliniais, buvo grąžintas. Išsamiau apie tai knygoje „Kryžiai kryželiai". Mano vyras J. Dilpšas - poetas, dirbęs „Leniniečio" redakcijoje. Nebuvo TSKP nariu, nors ir buvo spaudžiamas - nepakluso, sakė: „nematau pavyzdžio iš viršaus". Kai kuriuos straipsnius (pvz. apie Ginkūnų TŪ „Nei tvarkos, nei spartos" ir) buvo verčiamas atšaukti, tačiau nepasidavė. Neatlaikęs prasidėjusio terorizavimo buvo privestas iki savižudybės. Apie jo mirtį sužinojus „Komunisto" redaktoriui H. Zimanui, buvo atleistas „ Leniniečio" redaktorius Narvydas ir rajono KP sekretorius Vainauskas. Prokuroras, tyręs mano vyro savižudybę, pasakė: „poetiškos sielos žmogus papuolė į nehumaniškų žmonių kolektyvą". Mus su sūnumi aprūpino butu. Suaugęs sūnus Gintaras Vytauto Landsbergio kvietimu 1990 kovo 2 d. pasitraukė iš Tarybinės Armijos. Vaikinai „Raudonojo Kryžiaus ligoninėje" buvo atseit paslėpti, o iš tikrųjų - išduoti, sudaužyti ir grąžinti į dalinius. Vieni kovo 27 dieną, kiti dar po keleto dienų. Kažkodėl niekas jų neprisimena. O šie vaikinai pirmieji tarsi peilio ašmenimis ėjo už nepriklausomybę. Dauguma gyvi - psichiškai paveikti ir nieko nuostabaus, kad sugrąžinti į dalinius jie laukė mirties. Aš pati praradau butą, gautą tais „gūdžiais" tarybiniais metais už vyro mirtį, ir atsidūriau gūdžiame šių laikų rojuje - kaime.

 

22 metus nepriklausomybė ieškojo priežasčių, kaip padėti šiems žmonėms. Ir tik šiemet švyst spindulys - gal atsigręš, gal prisimins? O sūnus, nors ir paveiktas smūgių,' išaugino dvi svetimas mergytes. Kiek gali padeda man ūkelyje auginti bulves.

Taigi, Zigmai, ar tu daugiau Lietuvai nusipelnei, ar mano šeima, tegul sprendžia tauta. Tu gyveni sostinėje, kurioje aš gimiau, gavai visą aprūpinimą, namą Turniškėse -. už liežuvį, o aš už šeimos tragedijas dėl Lietuvos laisvės, ištremta į gūdų vienkiemį. Tai ką man labiau vertinti - A. Paleckį, kuris kovoja už tiesą, ar tave, kuris Tarybinio komunisto gerbūviu naudojasi ir dabar, nes namą ne pats statei, o lankstus liežuvis ir žalia vėliava padovanojo. O dėl Paleckio posakio: „Savi šaudė į savus" nematau jo kaltės, nes tai kalbėjo net mano kaime savanoris Medvedeckas. Iš kur tos kalbos, labai gerai žino Audrius Butkevičius, nes vienu metu, man būnant sostinėje, prasitarė: „Jeigu šiandien būtų bolševikai, aš tik su jais", o pavartę spaudą, tyrėjai atrastų jo žodžius: „Po trisdešimties metų, jūs sužinosite tiesą apie sausio 13-ąją, tai imsitės už galvų".

Taigi, už mano viešą išpažintį, teiskite ir mane, ponas Vaišvila, prieš tai pasakykite tautai, kur dingo KGB archyvai. Bet apie tai kada nors vėliau.