RU EN

Algirdas Paleckis. Revoliucija bus (tezės 1917 m. Spalio Revoliucijos 95-ųjų metinių proga)

2012-11-09

2012 m. lapkričio 7 d. Vilniuje, SLF patalpose, paminėtos Spalio revoliucijos 95-osios metinės. Spalio revoliucija - svarbiausias naujausių laikų istorijos įvykis. 

Kuo grindžiama tokia išvada?

Materija

Ši revoliucija įrodė, kad visuomeninė gamybos priemonių nuosavybė, planinga ekonomika efektyviau tenkina daugumos žmonių poreikius nei privačioji nuosavybė. TSRS piliečių poreikiai buvo patenkinti žymiai pilniau nei absoliučioje daugumoje pasaulio kapitalistinių šalių (tik „kapitalizmo vitrinoje“ – tuzine Vakarų šalių - 

„darbininkų aristokratijos“ nenatūraliai aukštas (materialinio) gyvenimo lygis pasiektas dėl imperialistinių viršpelnių, gautų neekvivalentinių mainų su Trečiuoju pasauliu dėka). Visi TSRS piliečiai buvo aprūpinti darbu, nemokama medicina ir švietimu, būstu, iš esmės nemokamomis komunalinėmis paslaugomis ir transportu, prieinama kultūra ir, kas labai svarbu, kasdiene apsauga nuo nusikaltėlių siautėjimo. Ir visa tai – nepaisant to, kad TSRS gyvavo „apgultos tvirtovės“ sąlygomis – kapitalistų išprovokuotas pilietinis karas, užsienio intervencija, II-asis pasaulinis karas, šaltasis karas. Nežiūrint tai rusenančios, tai užsiliepsnojančios kontrrevoliucijos, TSRS – tol, kol laikėsi klasikinio socializmo teorijos ir praktikos – ne tik apsigynė, bet ir sugebėjo tenkinti jos piliečių materialinius ir dvasinius poreikius. 

Idėja

Šios revoliucijos idėja – žmogaus išlaisvinimas panaikinant žmogaus išnaudojimą žmogumi - ne tik pati humaniškiausia iš visų žinomų idėjų, bet ji didžia dalimi buvo ir realizuota. Milijonai žmonių visame pasaulyje pajuto šios revoliucijos įtaką. Vienur įvyko socialistinės revoliucijos, kitur kapitalistai iš baimės ėmė kurti vadinamąsias gerovės valstybes, su plačiomis socialinėmis garantijomis. Revoliucija pažadino snaudžiančias mases veiksmui, masės suvokė, kad jos, o ne saujalės vergvaldžių, feodalų ar buržujų, yra istorijos kūrėjos ir pasaulio šeimininkės. XX amžius prasidėjo 1917 metų revoliucija – ir nuo tada pasaulis pasikeitė, darbininkai ištiesė nugarą, o visas ant jų nugaros kurtas veidmainiškas buržuazinis pasaulis išlėkė į orą. 

Ideologija

Ši revoliucija buvo pirmoji, kurios avangardas vadovavosi ne kvaileliams būdingais paistalais apie abstrakčią „demokratiją“, o moksline ideologija – marksizmu. Marksizmas moksliškai įrodė: siauri privačios nuosavybės pančiai nebegali sulaikyti kylančių gamybinių jėgų – darbo žmonių (daugumos) – ir pastarieji neišvengiamai tuos pančius sutraukys, nacionalizuodami saujalei dykūnų priklausančias gamybos priemones. Bet darbo žmonės turi vienytis į jų partiją. Tokia partija turi socialistinę ideologiją ir discipliną, be kurios neįmanoma atsispirti kontrrevoliucijai. Kol tokia ideologija ir tokia disciplina buvo, revoliucija buvo nenugalima. Ji nugalėjo net tą jėgą, kuri buvo nugalėjusi beveik visus – nacizmą – išgelbėdama žmoniją nuo žūties. 

Pirmą kartą pasaulio istorijoje valdžią paėmė - ir ją daugelį metų išlaikė - engiamųjų klasių - proletariato ir valstietijos - klasių atstovai. Anksčiau engiamiesiems pavykdavo trumpam laikui sukilti prieš savo engėjus. Spartakas ir jo vedini vergai senovės Romoje, valstiečiai-baudžiauninkai viduramžių Europoje, Paryžiaus komunarai XIX amžiuje tik trumpam parklupdydavo savo engėjus – vien tik tam, kad pastarieji netrukus kruviniausiu būdu numalšindavo jų maištus. 1917 metų spalį Rusijoje darbininkijos ir valstietijos atstovai pergalingai sukilo ir ilgus dešimtmečius valdė savo šalį – TSRS. Valdė todėl, kad ilgus metus laikėsi klasikinio socializmo koncepcijos. 

Revoliucijos priežastys

Kodėl kyla socialistinės revoliucijos? Jos kyla tol, kol visuomenė yra suskilusi į priešiškas klases. Klasių egzistavimo pagrindas yra privačioji nuosavybė, nes ji priveda prie skurdo ir turto poliarizacijos. (Kalbame apie privačią gamybos priemonių – įmonių, žemės, gamtos resursų - nuosavybę. Kas valdo šias gamybos priemones, tas gamybos procese savinasi kitų darbo vaisius, t. y. išnaudoja žmones. Žmogaus turimi buities daiktai yra ne privati, o asmeninė nuosavybė, kurios niekas nesiruošia naikinti.) Taigi, tol, kol ekonomikoje dominuos privačioji nuosavybė, tol visuomenė skils į priešiškas klases, tol vieni turės viską, kiti neturės nieko, tol kils revoliucijos. Jos kils ne socialistinės partijos ir jos lyderių valia, o kils dėl objektyvių ekonominių priežasčių. 

Kas nenori revoliucijų, tas turi panaikinti privačią nuosavybę gamybos priemonėms (bent jau stambioms) ir siekti beklasės visuomenės, kurioje neliks žmogaus išnaudojimo žmogumi. 

Revoliucijos trukmė ir mastas

1917 metų revoliucija nesibaigė tais pačiais metais ar dar kitais. Ji truko kelis dešimtmečius. Iš pradžių buvo nacionalizuotos gamybos priemonės. Po to vyko industrializacija ir kolektyvizacija – tai tos pačios 1917 metų revoliucijos tąsa. 

Kultūrinė revoliucija – t. y. visuotino neraštingumo panaikinimas, mokyklų ir kultūros namų steigimas visoje šalyje – tai tos pačios revoliucijos sudėtinė dalis. Revoliucija mene – kai tarybiniame mene ėmė dominuoti humanistinės, švietėjiškos temos – tai irgi tos pačios revoliucija sudetinė dalis. Revoliucija netapo vien tik Rusijos revoliucija – ji persirito per visą pasaulį. Vienur kapitalistai išsilaikė, bet buvo priversti kurti jau minėtas vadinamas gerovės valstybes. Kitur – Kinijoje, Rytų Europoje, kituose kraštuose – nugalėjo revoliucinės jėgos ir susikūrė pasaulinė socializmo stovykla. Revoliucija išjudino ir pasaulinį anti-kolonijinį judėjimą, daug šalių jos įtakoje išsivadavo iš imperialistinio jungo. 

Kontrrevoliucija 

Jei yra revoliucija, yra ir kontrrevoliucija. Ją sukelia pralaimėjusi buržuazijos klasė šalyje bei jos sąjungininkas užsienyje - pasaulinis imperializmas. Paryžiaus Komuna išsilaikė apie 70 dienų. TSRS išsilaikė apie 70 metų. Trečiasis bandymas truks ištįsą epochą. 

Kodėl revoliucija laikinai pralaimėjo? Tai atskira didelė tema, bet trumpai paminėtina viena esminė priežastis. Pralaimėjo dėl to, kad buvo atsisakyta socializmo ideologijos ir praktikos. Klasinėje visuomenėje (o TSRS klasės dar buvo likusios) dominuoja arba socialistinė ideologija, arba buržuazinė. Trečiojo kelio nėra. Kai tik buvo nutolta nuo socializmo teorijos ir praktikos, nuverstosios buržuazijos klasės palikuonys kartu persivertėliais partijos gretose, pajutusiais kapitalo skonį, padedami iš užsienio ir plaudami smegenis žmonėms propagandos keliu, surado landas ir laipsniškai ėmėsi revanšo - kontrrevoliucijos. 

Revoliucija ir Lietuva

Nedaug trūko, kad socialistinė revoliucija laimėtų Vokietijoje. Ji trumpam buvo laimėjusi Bavarijoje, Vengrijoje, po kiek laiko ji laimėjo Kinijoje. Tarybų valdžia kaip socialistinės revoliucijos pasekmė trumpai gyvavo ir Lietuvoje 1918-1919 metais. Tuo metu skurstančioje Lietuvos liaudyje socialistinė idėjos populiarėjo. 

Todėl išėjus kaizerinei kariuomenei, Lietuvoje spontaniškai ėmė kurtis darbininkų, valstiečių ir kareivių tarybos, tokios tarybos Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, dar keliuose centruose paskelbė imančios valdžią. Tačiau paskelbusios tai, jos sustojo, nesiėmė konkrečių žingsnių ir, kaip vėliau prisipažino Vincas Mickevičius-Kapsukas, laukė pagalbos iš Tarybų Rusijos. Tai buvo klaida – pasikliauti ne savimi, o kitais, kurie, bet to, tuo metu kovojo žūtbūtinę kovą su baltagvardiečiais. Taip belaukiant, tarybas Lietuvoje sutriuškino jungtinės lietuviškos ir lenkiškos buržuazijos pajėgos bei vokiečių kariuomenės likučiai. Tačiau faktas lieka faktu – tarybų valdžia Lietuvoje kūrėsi spontaniškai, iš liaudies, kuri simpatizavo socializmui, o kalbos apie ant durtuvų iš Rusijos atneštą tarybų valdžia - mitas. 

(Būtent Spalio revoliucijos ir jos lozungo apie tautų apsisprendimo teisę pasėkoje žlugo carizmas ir Lietuvos dalies atstovai galėjo paskelbti buržuazinę nepriklausomybę 1918 m.) 

Kapitalizmo aukos

Daug kas, dažniausiai – turtingieji - kalba apie revoliucijos kainą, esą joje daug prievartos. Ir „kažkodėl“ pamiršta apie nepalyginamai platesnę, kasdienę kapitalizmo prievartą. Kapitalizmas – pati kruviniausia santvarka. Nuo lengvai išgydomų ligų, nuo bado ir skurdo, organizuotų nusikaltėlių, narkotikų, galop - nuo karų - kasdieną žūsta dešimtys tūkstančių žmonių. Kasmet – milijonai... Dėl skurdo Lietuvoje kasmet nusižudo apie 1000 žmonių. O kiek yra nužudoma? O kiek miršta dėl vaistų trūkumo. Kiek vaikų benamiai ir beglobiai, išnaudojami? Kapitalizmas, anot klasiko – tai arba siaubas be pabaigos (taikos metu), arba pabaiga su siaubu (karo atveju). Bet kapitalo klasė naudojasi šiuolaikine propagandos technika. Pasisamdę privačias ir valstybines žiniasklaidos priemones bei legionus „ekspertų“ bei „politikų“, kapitalo klasės atstovai diegia žmonėms paistalus apie „demokratijas ir laisves“, nuslėpdami, kad tai demokratija ir laisvė tik kapitalui. 

Praėjus 22-iems kapitalizmo metams Lietuvoje jau galima suprasti, kad klasinėje (į klases susiskaldžiusioje) visuomenėje „abstrakčios demokratijos“ nebūna – tai arba demokratija stambiam kapitalui ir diktatūra darbo žmonių atžvilgiu (kapitalizme), arba demokratija darbui (darbo žmonėms) ir diktatūra stambaus kapitalo atžvilgiu (socializme). 

Dar kiti svajoja apie tai, kad socializmą galima sukurti vien maldavimais, kad valdančioji klasė susimiltų ir pati altruistiškai atiduotų gamybos priemones į dirbančiųjų rankas. To istorijoje dar nėra buvę. Buržuazijos godumas yra liga, kuri atsiranda jai kaupiant privačią nuosavybę ir kuri išgydoma tik tą nuosavybę padarant visuomenine (nenaikinant, kaip minėta, asmeninės nuosavybės). 

Kas toliau? 

Kapitalizmo prieštaravimai taip ir nėra pašalinti. Prieštaravimas tarp darbo ir kapitalo likęs. Priešiškos klasės liko. Saujelė dykūnų lobsta, įsitaisiusi ant darbo liaudies kupros. Pasaulinio kapitalizmo sisteminė krizė bus išspręsta tik revoliuciniu keliu. Kada tai įvyks ir kokiu būdu – niekas negali atspėti tiksliai. Kai ateis revoliucijos epocha, mes būsime už taikias revoliucijas, tačiau jeigu nueinančios nuo istorijos arenos klasės nenorės geruoju susitarti dėl visai visuomenei būtinų priemonių bei pereis į puolimą, tuomet darbo klasė turės ką į tai atsakyti. 

O kol kas reikia dirbti evoliucijos sąlygomis. „Studijuosime, propaguosime ir organizuosime“,- kaip sakė legendinis vokiečių marksistų vadovas Libknechtas. 

Spalio revoliucijos idealas – santvarka, kurioje žmogus neišnaudoja kito žmogaus, kurioje tikslas yra ne pinigas, o žmogus, jo poreikių tenkinimas – šitas idealas vis labiau įkvėpia vis naujus kovotojus už socializmo atkūrimą Lietuvoje ir kituose kraštuose naujoje jo formoje. Lietuvoje šie kovotojai buriasi po Socialistinio Liaudies Fronto vėliava. 

Revoliucija bus. 

Ir jos dalyviai neklaus valdančiųjų klasių leidimo. 

Algirdas Paleckis,