RU EN

Algirdas Paleckis. Pastabos aktualijų tema

2012-12-24

Ar teisėsauga sutrins į miltus Darbo partiją ar ne – esmės nekeičia. Ši partija nesiekė spręsti esminio konflikto bet kurioje visuomenėje – konflikto tarp darbo ir kapitalo. (Konflikto esmė: kapitalas išnaudoja dirbančiuosius mokėdamas jiems skatikus ir po to dažnai išmesdamas lauk, todėl dirbantieji turi paimti valdžią į savo rankas.) 

Apie tai vadinamoji „darbo“ partija nė karto nėra užsiminusi. Dar daugiau, „darbo“ partija su socdemais vykdė kapitalui naudingą politiką, kai buvo pirmą kartą valdžioje (apie 2004-2006 metus), balsavo už Leolt. Todėl, turėdama tokį pavadinimą, ji klaidino darbo liaudį. 

Apskritai, buržuazinėje demokratijoje liaudžiai suteikiama teisė kartą per ketverius metus rinkimuose spręsti, kuri iš partijų ją engs ateinančius ketverius metus. Ar engs socdemai su „Leo lt“, su privatizacija, ar engs konservatoriai su „diržų veržimusi“, skirtumas koks? 

Socdemai kels minimalią algą? O kainoms leis augti dar labiau... O eurą įvedę išvis įstums į skurdą visą darbo klasę. Na o visos kartu šios partijos tik jas pakvietus – tuoj ant kilimo į Briuselį, Vašingtoną, arbą į Stokholmą, kur swedbankų vadovai laukia iš jų ataskaitų. 

Blusinėjimas aplink Uspaskicho neliečiamybę – spektaklis prasčiokams mulkinti. Jūs žiūrėkite, žiūrėkite šią muilo operą, aptarinėkite jos serijas. Nepakako sacharukų ir karalių? Še jums dar gapšiai ir vonžutaitės. O mes toliau sau darysime tamsius darbelius – stumsime korupcinius įstatymus, darysimės „otkatus“, dalinsimės valdininkų kėdes. Televizijų šou – jums, prastuomenei. Aukštuomenei, kapitalui – valdžia ir jos privilegijos. 

Dauguma vadinamų „žurnalistų“ ir „politologų“ – gerai apmokami kapitalo tarnai. Jie turi vienintelę užduotį – nuslėpti pagrindinį konfliktą visuomenėje, tarp darbo ir kapitalo, primesti liaudžiai kapitalo darbotvarkę, jam naudingas temas, atitraukiančias dirbančiųjų dėmesį nuo esmės. Vietoj atviro pripažinimo, kad valstybę valdo stambus kapitalas, kuris užvaldė visas gyvenimo sritis, „žurnalistai“ suokia apie „pilietinę visuomenę“, apie „teisinę valstybę“ , apie „vieningą Lietuvą“ ir pan. Klasinėje visuomenėje nebūna vienybės tarp klasių. Sotus alkano nesupras, sako sena lietuvių patarlė. 

Ar nėra ką veikti Seimui, kaip tik atiminėti politines neliečiamybes iš atskirų seimūnų? Ar nėra kitų temų? Ar maža šalyje rimčiausių problemų? Ar ne laikas naikinti nedarbą, gelbėti badaujančius ir beglobius vaikus, mažinti skurdą ir nelygybę?! 

O dėl teisinės neliečiamybės – tai, ponai seimūnai, atsisakykite visi savo neliečiamybės kaip gryniausios privilegijos. Ko bijote teisėsaugos, buvę kovotojai su nomenklatūros privilegijomis? 

Liaudies patiklumas nestebina, nes užsakomosios „žiniasklaidos“ opiumas dar veikia. Stebina vadinamos anti-sisteminės partijos, kurių Lietuvoje apie 35. Kur jų balsas? Kur jų pozicija? Kur jų reali kova? Ar tokios jos jau anti-sisteminės?...

Vienintelė partija, organizuojanti realią darbo kovą su kapitalu – Socialistinis Liaudies Frontas. Todėl jam – teismai, baudos, šmeižtai. Bet pūvantis kapitalo režimas daro eilinę klaidą, nes jo atstovai prastai mokėsi iš prastų knygų – bet koks persekiojimas bet kurios idėjos ar grupės tik didina jos populiarumą ir įtaką. Tuo labiau – jos uždraudimas, kurio siekia kraštutinis konservatorių partijos sparnas.