RU EN

Algirdas Paleckis. Narystės NATO šaknys ir vaisiai

2013-04-05

Baltijos šalių vadinamasis „elitas“, distanciškai valdomas iš NATO šalių sostinių, prieš 9 metus, pažeisdamas (bent jau Lietuvos) konstituciją, be referendumo, įstūmė mus į NATO, karinį aljansą, kurio sąskaitoje – ne viena ir ne dvi okupacinės agresijos, prieštaraujančios tarptatinės teisės normoms. Kodėl „elitas“ taip pasielgė? 

Trumpam grįžkime į tarpukarį. Jo metu Lietuva, Latvija ir Estija įgijo formalią, Vakarų palaimintą, nepriklausomybę, bet su ta sąlyga, kad jos taps ekonominiais bei politiniais Vakarų protektoratais, kaip valstybės, sulaikančios Tarybų Rusijos įtaką. Baltijos šalių valdantieji buvo labiau linkę užmegzti glaudesnius ekonominius santykius su Vokietija, nepaisant to, kad nuo 1933 metų Vokietija tapo nacistine... 1926, 1934 ir 1936 metais Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje atitinkamai įvyko profašistiniai perversmai, į valdžią atėjo profašistiniai režimai, kurių ideologija buvo ne tokia jau tolima nacistinės Vokietijos ideologijai. Tuo metu ženkliai padidėjo neoficialių kontaktų skaičius tarp Berlino ir trijų Baltijos šalių sostinių. „Elitas“ aiškiai linko Vokietijos link... 

Tačiau 1940 metų vasarą Baltijos šalys, palaikant nemažai, skurde gyvenusiai jų visuomenės daliai, buvo įtrauktos į TSRS sudėtį. Tačiau dalis nuverstosios valdžios atstovų – ypač provokiškieji elementai - nenutraukė savo ryšių su vokiškosiomis spectarnybomis. Jau pirmosiomis Didžiojo Tėvynės karo dienomis, 1941 metų birželio 23-ąją, Lietuvoje jie smūgiavo į Raudonosios Armijos nugarą, organizavo taip vadinamą „sukilimą“, ir nelaukdami vokiečių atėjimo, pradėjo masiškai naikinti civilius, ypač žydus ir tarybinius aktyvistus. Iš vietinių nacių kolaborantų suformuoti policijos bataljonai karo metu žudė taikius gyventojus visame regione, ypač - Baltarusijoje. Latvijoje ir Estijoje buvo suformuotos net SS divizijos. Bendras nacių ir jų pakalikų aukų skaičius Lietuvoje per 1941-1944 metus – 700 000 žmonių... (kartu su Lietuvon atvarytais „rasiškai nepilnaverčiais“ užsienio piliečiais ir karo belaisviais). Iš 200 000 Lietuvos žydų bendruomenės naciai ir jų pakalikai sunaikino 90-95 procentus – tokio intensyvumo žudymo nematė nė viena Europos šalis... Tačiau buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras, šiuo metu aukštas ES valdininkas ir didelis NATO draugas Vygaudas Ušackas nesename interviu Vakarų žiniasklaidai 1941-1944 metus pavadino „trumpu atokvėpiu tarp dviejų sovietų okupacijų“. Kam atokvėpis, kam kapas... 

Kodėl primename šiuos faktus? Todėl, kad po karo nemaža dalis vietinių nacių kolaborantų atsidūrė miškuose, tapo „miško broliais“. Tačiau į miškus pasitraukė ne visi – daugeliui, ypač vadovams, pavyko pasprukti su naciais į Vakarus, ten (daugiausia – JAV) buvę nacių talkininkai iš Baltijos šalių pradėjo sėkmingai tarnauti karinėse bei politinėse JAV ir NATO struktūrose. 

Būtent šios struktūros po TSRS sugriovimo pradėjo labai aktyviai vykdyti lobistinę veiklą integruojant Lietuvą, Latviją ir Estiją į NATO. Baltijos šalių viduje beprasidedantys debatai apie tai, ar verta būti NATO nariais, buvo nuslopinti pačioje pradžioje. Tereikėjo sukurti „agresoriaus, aukos ir išvaduotojo“ įvaizdžius. Žiniasklaida, o ir dauguma taip vadinamų „viešosios nuomonės lyderių“, sugebėjo įkalti į žmonių sąmonę tokią formulę: „Rusija yra amžinas Baltijos šalių priešas, šios šalys ne kartą buvo jos agresijos aukomis – NATO gi yra tikrasis išvaduotojas“. Šio tikslo vaizdingesniam iliustravimui ir smegenų plovimui buvo paaukota labai daug energijos – įvairiausi filmai, laidos, užsakomieji straipsniai, konferencijos ir pan.

Tokiu būdu, iš TSRS ir Rusijos buvo padaryti agresoriai, Baltijos šalys tapo okupacijos aukomis, NATO – išvaduotoju. Tai tapo pagrindiniu propagandinės kampanijos principu stumiant tris Baltijos šalis į NATO. Tie, kurie išdrįsdavo pasipriešinti tokiai politikai, būdavo apšaukiami „agresoriaus agentais“ arba marginalizuojami kitais būdais. Kaip pavyzdį galima paminėti tai, kad visų trijų Baltijos šalių komunistų partijos po 1991 metų rugpjūčio buvo neteisėtai uždraustos, o antikomunizmas ir antisocializmas tapo oficialia Baltijos šalių ideologija. 

Pagrindinės Baltijos šalių žiniasklaidos priemonės tuo metu vertino (ir iki šiol vertina) NATO tik pozityviai. Visa šios organizacijos istorija buvo pateikiama kaip kovos „už demokratijos idealus, už žmogaus teisių laisvę visame pasaulyje“ istorija. Nesant nepriklausomų apžvalgininkų nuomonėms, kitoji NATO medalio pusė Baltijos šalių žmonėms nebuvo pateikiama. Tuo tarpu patys Vakarų žurnalistai jau įrodė, kad vien tik Vakarų Europoje šaltojo karo metu NATO sukūrė ištįsą teroristų tinklą, pavadintą „Gladio“ (šveicarų žurnalistas Danielis Gaenseris šiai temai skyrė atskirą knygą). Teroristai vykdė teroro aktus ir pateikdavo juos kaip „kairiųjų ekstremistų“ darbus, tam, kad kairiosios partijos būtų kompromituojamos. Paneigti savo darbelių NATO atstovai nesugebėjo, į bet kokius klausimus šia tema atsakydami daug ką pasakančiu... „be komentarų“. 

Baltijos šalių politinio „elito“ pronatiškas angažuotumas yra lengvai paaiškinamas dar ir kitu aspektu. Dalis šių žmonių – vėlyvosios TSRS partinės nomenklatūros atstovai, nemaža jų dalis jau tais laikais pasižymėjo jokių principų nebuvimu. Kita nemaža šiandieninio „elito“ dalis – ksenofobai ir nacionalistai, dar daugiau - miško brolių ir nacistinių kolaborantų tiesioginiai arba idėjiniai įpėdiniai.

Baltijos šalims integruojantis į NATO ženklųjį vaidmenį suvaidino išeiviai, gyvenantys JAV, kurių tarpe, kaip jau minėta aukščiau, buvo daug nacistinių kolaborantų. Būtent išeiviai tapo „vyresniuoju broliu“ naujajam Baltijos šalių „elitui“, jų nuomonės buvo ypač paisoma. Esant tokiai situacijai suprantamai ir logiškai atrodo tai, kad daugelį metų po nepriklausomybės paskelbimo trims šalims vadovavo re-emigrantai, t.y. sugrižę iš emigracijos žmonės, kurie blogai suprato vidinius šalies reikalus, tačiau labai gerai perprato Vašingtono logiką. Jie labai nuosekliai ir tikslingai vykdė greičiausio įstojimo į NATO politiką. Lietuvoje šis vaidmuo atiteko Valdui Adamkui. 

NATO meistriškai suintrigavo didžiosios politikos neišmanačius pabaltiečius, priversdami juos tarpusavyje rungtyniauti. Kas gi pirmas sugebės peržengti NATO slenkstį? Kas sparčiausiai įdiegs NATO nario standartus? Kas anksčiau už kitus prisieks ištikimybę naujiesiems šeimininkams? Štai ir prasidėjo trijų šalių didžiosios lenktynės.

Įstojimo į NATO procedūra vyko nepaisant Baltijos šalių Konstitucijų. Kaip pavyzdį galima paminėti, kad LR Konstitucijos 9-asis straipsnis sako: „Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu.“ Lietuva iš neutralios ir suverenios valstybės pavirto agresyvaus NATO karinio-politinio bloko šalimi-nariu. Nejau toks gyvenimo klausimas nėra vienas iš svarbiausių valstybei bei tautai? Tačiau Baltijos šalių „elitas“ eilinį kartą nepaisė savo tautų nuomonės - taip vadinami „parlamentai“ atliko paprastus procedūrinius balsavimus. (Sunku pavadinti pilnaverčiu, tarkime, Latvijos „parlamentą“, nes 300 000 šios šalies gyventojų yra rusakalbiai, neturintys Latvijos pilietybės ir negalintys dalyvauti rinkimuose būtent į šį „parlamentą“. Analogiška situacija yra ir Estijoje. 

Įstojus į NATO Baltijos šalys prisiėmė neskelbtą įsipareigojimą – „eksportuoti NATO ir demokratiją į Rytus“. Nepatyrę, tačiau labai ištikimi Vašingtonui pabaltijiečiai puolė kaip kryžiuočiai į žygį vardan amerikietiško demokratijos modelio taikymo visur - ten, kur jie buvo laukiami ir ten, kur jie buvo visai nepageidaujami. Šiame procese koordinatoriaus vaidmenį suvaidino Europos Sąjunga, kuri apibendrino visas šias pastangas į „Rytų partnerystės“ politiką.

Trys Baltijos šalys bene aktyviausiai rėmė „oranžines revoliucijas“ Ukrainoje, Gruzijoje. Be to, jos bandė nuversti esamą valdžią Baltarusijoje. Valdas Adamkus skrido į Ukrainą palaikyti Juščenko ir Timošenko, kartu su T. H. Ilvesu globojo fašistuojantį Gruzijos prezidentą Saakašvilį, kurio valdymo metu Gruzijoje politiniais motyvais nužudyta mažiausiai 100 žmonių. Tam tikros struktūros siuntinėjo Baltijos šalims lėšų, tam, kad „oranžinių revoliucijų amato“ būtų apmokytos Rytinių šalių opozicinės jėgos. Vienuose tokiuose apmokymuose 2012 m. vasarį Trakuose šmėžavo liūdnai pagarsėjęs Andrius Eiva – Afganistano modžahedų mokytojas iš JAV, aktyviai veikęs Lietuvoje 1991 m. sausio 13-osios tragedijos metu. 

Siekdama įrodyti NATO savo nuolankumą, Estija įsigudrino tam panaudoti šventvagišką tarybinių karių, kurie išvadavo Estiją nuo nacių, kapų perkelimą iš Talino centro. 2007 metais netikėtai buvo paskelbta apie tarybinių karių kapų ir paminklo (Bronzinio Kario) perkėlimą iš Talino centro į miesto pakraštį, kadangi oficialiai šiuos karius valdžia traktavo kaip „okupantus“. Toks valdžios sprendimas išprovokavo milžinišką daugelio žmonių pasipiktinimą. Prasidėjo masinės protesto akcijos, tačiau valdžia visą kaltę suvertė „Kremliaus penktajai kolonai“. Po šių įvykių hakeriai keletą kartų pasikėsino į oficialius Estijos portalus. Politikai paskelbė kaltininką – Rusiją, tačiau jokių, įrodančių tai, faktų nepateikė. Tačiau jie sugebėjo NATO vadovybei įpiršti mintį apie kibernetinio centro įkūrimą būtinumą Estijoje, kuri neva nukentėjo nuo Rusijos hakerinių išpuolių. Ir štai, greitu laiku po šių įvykių Taline atsirado toks centras.

Narystė NATO – brangus malonumas. Pagal susitarimą šalis-narė privalo skirti gynybai ne mažiau 2 procentų bendrojo vidaus produkto per metus. Kol kas nė viena iš trijų Baltijos šalių nepasiekė šio būtinojo minimumo. Tai yra suprantama, nes mažoms šalims toks mokestis – milžiniška finansinė našta. Bet ir ta suma - beveik 1 procentas metinio vidaus produkto, kurią Baltijos šalys gali skirti ir skiria gynybos tikslams, yra atimama iš šių šalių socialinių programų.

Tapus NATO narėmis, trys Baltijos šalys gana greitai buvo įtrauktos į NATO vykdomas nusikalstamas karines avantiūras. Tokie sprendimai buvo formaliai priimami šių šalių parlamentuose, tačiau realiai sprendimus dėl agresinių veiksmų, nukreiptų prieš Iraką, Lietuvoje priėmė labai siauras diplomatų ir politikų ratas, kuris sugebėjo įpiršti savo valią tarptautinėje politikoje menkai nusimanantiems šalies vadovams, o tie savo ruožtu „prastūmė“ šį sprendimą parlamente. Ogi ir realaus pasirinkimo šios trys šalys neturėjo – reikėjo „atsiskaityti“ už narystę NATO. 

Kadangi Baltijos šalys neturi reikiamos karinės oro technikos ir negali savarankiškai apginti savo oro erdvės, tai daro jų sąjungininkai iš NATO, kurie įsikūrė buvusioje tarybinėje oro bazėje – kariniame oro uoste prie Šiaulių. Tačiau labai greitai paaiškėjo, kad NATO Baltijos šalis vertina tik kaip naudingą teritoriją, kuri yra kaip neskęstantis lėktuvnešis, bet ne daugiau. Globalaus konflikto metu šios šalys taptų tiesiog pirmąja buferine zona, kuri galimai būtų nušluota. Todėl tezė apie tai, kad NATO Baltijos šalis apgaubė skėčiu ir jos tapo saugesnės, yra ydingas mitas.

2005 m. rusų naikintuvas SU-27 Rusijos vakaruose, Kaliningrado srityje, per klaidą kirto Lietuvos oro sieną, po to patyrė avariją (lakūnas išsigelbėjo). NATO lėktuvai per šį įvykį pakilo į orą tik jau sudužus rusiškam naikintuvui... Tačiau ir tai dar ne viskas. NATO valdžia kategoriškai atsisakė traktuoti šį įvykį kaip „NATO reikalą“, o konstatavo, kad tai Lietuvos ir Rusijos valstybinis reikalas. Tiriant šį įvykį NATO atsisakė realiai padėti Lietuvai, tuomet kai Lietuvai vienai šio įvykio tyrimas buvo keblokas. Jau į tyrimo pabaigą teko samdytis ekspertus iš... Ukrainos. Po šio incidento net aršiausi NATO šalininkai Lietuvoje patyrė kartėlį. 2008 metų rugpjūtį, prasidėjus Grusijos-Rusijos kariniam konfliktui, Baltijos šalių vyriausybės susirūpino, o ar turi NATO Baltijos regiono gynybos planą? Labai greitai paaiškėjo, kad tokio plano nebuvo ir nėra...

2009 metais prasidėjo CŽV slaptųjų kalėjimų Lietuvoje skandalas. NATO šešėlis buvo akivaizdus. Trumpas ekskursas į šių įvykių pradžią. 2002 metais tuometinis JAV prezidentas Džordžas Bušas lankėsi Lietuvoje. Vilniaus centre mitingo metu jis patvirtino: „Jūs įstojate į stipriąją NATO šeimą, į gynybinę sąjungą, kuri besąlygiškai gins kiekvieną savo narį. Ir tas, kuris pasirinks Lietuvą savo priešu, taps tuo pačiu ir JAV priešu. Drąsios Baltijos šalys - Lietuva, Latvija ir Estija - niekada neliks vienos prieš galimai iškilusią agresiją.“ (Pratęsiant JAV prezidento žodžius, peršasi mintis, kad nuo šios akimirkos daugybė JAV priešų pasaulyje tapo ir Baltijos šalių priešais.)

Būtent po šio vizito, kaip teigia amerikiečių spaudą, už tokį vyriausybės siekio įstoti į NATO palaikymą, Lietuvos valdžia nuolankiai sutiko priglausti savo teritorijoje slaptąjį CŽV kalėjimą. Amerikiečių televizija „ABC NEWS“ pirmoji 2009 metais paskelbė šią informaciją. NATO nariai iš Rytų Europos buvo tiek dėkingi JAV už tą galimybę tapti NATO narėmis, kad mainais už tai galėjo padaryti bet ką, net įkurti pas save kalėjimus, kuriuose buvo kankinami žmonės. Nuo 2003 iki 2005 metų Vilniaus priemiestyje veikė slaptas CŽV kalėjimas, į kurį atveždavo kalinius, įtariamus terorizmu. Šį vaizdą papildo ir „Wikileaks“ informacija apie tai, kad per minėtą laikotarpį CŽV lėktuvai kelis kartus leidosi Vilniaus ir Palangos oro uostuose ir atskraidindavo „teroristus“, kurie buvo nugabenami į minėtą kalėjimą ir galimai kankinami - šie kalėjimai buvo aprūpinti naujausia įranga ir priemonėmis. Žurnalistai sužinojo apie konkrečius lėktuvų, skridusių iš JAV į Lietuvą, reisus. 2005 metais JAV sprendimu šis kalėjimas buvo uždarytas, o patikimiausi agentai sunaikino visus kalėjimų egzistavimo įrodymus.

Visi tuometiniai Lietuvos valdžios atstovai išsižadėjo šių faktų ir savo vaidmens juose, visą atsakomybės naštą perkeldami vien VSD pareigūnams, kurie neva „viršijo jiems suteiktus įgaliojimus ir neinformavo šalies vadovybės“. Šalies Generalinė prokuratūra delsė kelti baudžiamąją bylą, o pagaliau ją iškėlusi, greitai tyrimą nutraukė „nesant pakankamai įrodymų“.

Vienas iš nukentėjusiųjų – palestinietis Abu Zubaydah – padavė Lietuvą į Europos Žmogaus Teisių Teismą Strasbūre, kur ši byla jau pradėta nagrinėti. Specialios spaudos konferencijos Vilniuje metu „Amnesty International“ atstovai papasakojo, kad palestinietis buvo tardomas ir žiauriai kankinamas, jam taikytas skandinimo efektas, su juo eksperimentuota, todėl jis tapo neįgaliu.

***

Baltijos šalių - NATO narių - patirtis parodo, kaip yra manipuliuojama mažų valstybių visuomenės nuomone. Iš pradžių jos priviliojamos į neva demokratinį bloką, o priviliojus, jos išnaudojamos įvairiais, net ir nusikalstamais, tikslais.

Šaltinis: Link