RU EN

Algirdas Paleckis. Mūsų profsąjungos - darbo judėjimas ar darbo stovėjimas?

2013-02-02

Lietuvoje tikro profsąjungų judėjimo iš esmės nėra. Vaizdas, turbūt, pažistamas daugeliui Rytų Europos šalių. Tos profsąjungos, kurios išsilukšteno iš tarybinių, įklimpo į turto dalybas, o dabar nemaža dalis jų lyderių daugiau susirūpinę tuo, kaip suspėti į kokį nors posėdį Ženevoje ar Briuselyje, nei tuo, kaip padėti išnaudojamiems dirbantiesiems surengti streiką. 

Be to, šios profsąjungos kasmet gauna iš vyriausybės apie milijoną litų ”socialiniam dialogui” vystyti. Kaip po to jos gali kritikuoti tą pačią vyriausybę? Teoriškai gali, bet praktiškai...

Per nepriklausomybės 22 metus nebūta nė vieno nacionalinio masto streiko. Gana platus mokytojų streikas organizuotas 2007 metais, bet kone pusė mokyklų jo nepalaikė, įbaugintos ministerijos atstovų. 

Negalima, žinoma, viskuo kaltinti vien tik profsąjungas. Čia trukdo ir drakoniški įstatymai. Pavyzdžiui, bet koks teismas gali atšaukti planuojamą streiką paskelbęs, kad jo pasekmės gali turėti ”negatyvių pasekmių visuomenės saugumui ir gerbūviui”. Neseniai teismas uždraudė alaus daryklos darbuotojų streiką. Turbūt, teisėjas pamanė, kad šaliai kils pavojus, jeigu liaudis ims mažiau gerti, pamatys realią padėtį, pasibaisės ir – išvarys tokią vyriausybę velniop.

Profsąjungų aktyvistai pripažįsta, kad daugelis darbuotojų paprasčiausiai nesupranta - kam reikalingos šios profsąjungos, apart nario mokesčių rinkimų. Dirbančiųjų klasinė sąmonė išsivysčiusi silpnai, nors jie smarkiai užguiti – ”mes dirbame ne tiek, kiek priklauso pagal įstatymą, o kiek reikia, kitaip mus išvarys...”

Darbo judėjimo priešas yra baimė. Žmonės bijo prarasti darbą. O jį tuoj prarasi, jei ką pasakysi ne taip. Tikroji kapitalo diktatūra, pridengta ”demokratijos” figos lapeliu. Be darbo laukia arba badas, arba kapitalistinė auto-deportacija uždarbiams į Vakarus. 

Kitas priešas – tikėjimo savo jėgomis praradimas. Nusiminimas. Apatija. Nenoras pamąstyti. Pasiruošimas ”praryti” bet kokį patogų valdančiam režimui argumentą, tarkime – ”visi jie politikoje vagys”. Politikai, žinoma, gerai pasistengė, kad liaudis galvotų taip apie juos (beveik) visus.

Silpnos kol kas ir kairiosios partijos. Atsiplėšusios nuo savo bazės, nuo paprastos liaudies. Tai irgi yra viena iš priežasčių, kodėl darbo judėjimas yra labiau panašus į darbo stovėjimą. 

Štai todėl jinai, liaudis, palikta be politinio ir profsąjunginio švietimo, balsuoja už talentingus demagogus-klounus.

Yra pirmieji nepriklausomų profsąjungų daigai. Bet joms trūksta kadrų, pinigų, o svarbiausia – supratimo, kad čia reikia kovoti iki pergalingo galo, kad reikia veltis į politiką. Daugelis dar nori ”politiką palikti partijoms”. Naivi iliuzija, bet jos nelaisvėje yra kol kas dauguma Lietuvos profsąjungų, ir ne tik Lietuvos.

Bet yra vienas ”bet”. Iš Vakarų grįžta dalis emigrantų. Suvokiančių konkrečią profsąjungų naudą. Profsąjungų aktyvistai pripažįsta, kad šita žmonių kategorija iš karto ir aktyviai įsilieja į profsąjungų veiklą. Reikia dirbti ir su jaunais, kurie išaugo jau esant kapitalizmui. Ir supranta, kad be kovos nebus jokių teisių.