RU EN

Algirdas Paleckis. Liepos 21 - oji

2012-07-27

Ką tik praėjo Liepos 21-oji – 1940 m. Liaudies Seimo susirinkimo diena. Pernai šia tema publikavome straipsnį, aktualų ir šiandien. Šiek tiek atnaujintą publikuojamą jį vėl – lai sužino kuo daugiau žmonių tikrąją tiesą apie savo istoriją. Lai žino parazitinis buržuazinis režimas - Lietuvos darbo liaudies atmintis yra gyva. O tai – artėjančių pergalių laidas. 

***

1940-ųjų metų liepos 21-ąją Kaune susirinko Lietuvos Liaudies Seimas ir priėmė keletą svarbių sprendimų. Lietuvos buržuazija nuo 1991 metų išliejo tonas melo ant Liaudies Seimo. Kodėl? Todėl, kad Liaudies Seimas priėmė sprendimus, panaikinusius kapitalistinės santvarkos pamatus ir su tuo susijusią privilegijuotą buržuazijos padėtį. 

Liaudies vyriausybė 1940 metų liepos 5 d. patvirtino Liaudies Seimo rinkimų įstatymą, kuris išplėtė rinkėjų teises. Smetoninio Seimo 1936 metais negalėjo rinkti apie 25 procentai suaugusiųjų šalies gyventojų, kuriems buvo pastatytos amžiaus, sėslumo, turto, politinės užtvaros. 1936 metais rinkimuose negalėjo dalyvauti žemės ūkyje dirbantys ir sezoniniai darbininkai, bedarbiai, namų šeimininkės, taip pat jų šeimų nariai. Kandidatus į tautos atstovus galėjo kelti tik vidaus reikalų ministro statytiniai – apskričių ir miestų valdybų nariai. Liaudies Seimo rinkimų įstatymas įtraukė aukščiau minėtas neturėjusių teisės balsuoti gyventojų grupes į rinkėjų kategoriją ir išplėstė rinkėjų amžiaus cenzą nuo 24 iki 21 metų. 

Buvo sudaryta rinkiminė Lietuvos Darbo Liaudies Sąjunga (LDLS) – darbininkų, darbo valstiečių ir darbo inteligentijos rinkiminis komunistų ir nepartinių blokas. Iš LDLS rinkiminės programos: 

- atleisti darbo valstiečius nuo mokėjimų už nesumokėtus mokesčius ir skolas, panaikinti įvairias jų baudas;

- neturtingųjų ir mažažemių valstiečių ūkius atleisti nuo bankinių skolų;

- darbo žmonių socialinis draudimas ligų ir nelaimingų atsitikimų atvejais įmonininkų arba valstybės lėšomis; 

- pasenusių darbininkų ir darbo invalidų aprūpinimas valstybės lėšomis; 

- ligoninių, sanatorijų, dispanserių, ambulatorijų tinklo didinimas; 

- sustabdomas pašalpų ir pensijų mokėjimas turtuoliams ir liaudies priešams, panaikinami aukštesniųjų valdininkų asmens priedai ir sumažinamos besaikiškai išpūstos aukštų valdininkų algos; 

- butų nuomos sumažinimas.

Liepos 14-15 dd. Liaudies Seimo rinkimuose dalyvavo 1 386 569 rinkėjai, arba 95,51 proc. visų turėjusių teisę balsuoti. Iš jų 1 375 349 rinkėjai, arba 99,19 proc., balsavo už LDLS iškeltus kandidatus. Buvo išrinkti 79 Liaudies Seimo deputatai. Iš jų 25 valstiečiai. 21 darbininkas. 27 darbo inteligentai ir tarnautojai, 1 amatininkas, 1 kumetis, 3 kareiviai. Tautinė sudėtis: 67 lietuviai, 4 žydai, 3 lenkai, 2 baltarusiai, 1 rusas ir 1 latvis. (Lenkų tautybės deputatų pavardės tuometiniuose dokumentuose rašytos naudojant ir lenkiškas raides.) 49 deputatai ( arba 62 procentai) kalinti smetoniniuose kalėjimuose ir priverstinio darbo stovyklose. Deputatas Antanas Sniečkus kalbėjo: „Visai kitą vaizdą matome Smetonos seimo herojų tarpe. Tokio tipo „didvyriai“ kaip čaplikai, indrišiūnai, grėbliūnai ir kiti, dar neseniai žiauriausiai engę liaudį, spekuliavę jos krauju ir prakaitu, šiandien, patekę į liaudies saugumo rankas, parodė visišką ištižimą, bailumą, suglebimą. /.../ Liaudies Seimo atstovai /.../ neverkšleno ir neprašė budelių pasigailėti, nepuolė ant kelių ir nelaižė savo priešams batų.“

Ištrauka iš darbininko Urbaševičiaus kalbos, atvykusio su darbininkų delegacija pasveikinti Liaudies Seimo: „/.../Per visą Lietuvos liaudies istoriją pirmą kartą susirinko seimas, kuriame yra tikrieji liaudies atstovai, jos geriausi sūnūs ir dukros. Čia ne turčiai, kurie posėdžiavo seime tam, kad gintų savo valdžią nuo liaudies ir diktuotų jai savo įstatymus. Čia ne biznieriai ir ne karjeristai, kurių akimis, atstovavimo tikslas – asmeninins turtėjimas ir įvairūs tamsūs darbai, nukreipti prieš liaudies interesus. Ne. Čia susirinko darbo valstiečių, darbininkų ir pažangiosios inteligentijos atstovai, kovoję su visa liaudimi dėl jos išvadavimo. /.../“

Liaudies Seimo darbotvarkė: 

1.dėl Lietuvos santvarkos klausimo;

2.dėl Lietuvos įėjimo į Tarybų Sąjungą;

3.dėl žemės klausimo;

4.dėl bankų ir stambiosios pramonės nacionalizavimo. 

Pirmuoju klausimu Liaudies Seimas priėmė Deklaraciją apie valstybės santvarką, kuri baigiama tokiais žodžiais: „Liaudies Seimas, išreikšdamas vieningą Lietuvos laisvos darbo liaudies valią, skelbia, kad Lietuvoje įvedama Tarybų santvarka. Lietuva skelbiama Socialistine Tarybų Respublika. Nuo šios dienos visa valdžia Lietuvos Socialistinėje Tarybų Respublikoje priklauso miesto ir kaimo žmonėms, kurie Tarybose atstovaujami savo atstovų.“

Deklaracijos projektą pristatęs Liaudies Seimo deputatas Mečislovas Gedvilas kalbėjo: “Lietuvos liaudis savo istorijos bėgyje patyrė maža gero. Kadaise Lietuvą valdė kunigaikščiai. Valstiečiai buvo kunigaikščių nuosavybė. Vėliau Lietuvos kunigaikščiai sudarė uniją su lenkų ponais ir pardavė Lietuvos liaudį lenkų grafams, dvarininkams ir bajorams. Šviesiausieji ponai įsitaisė sau po visą Lietuvą šiltas gūžtas. Baudžiauninkas lietuvis buvo priverstas lenkti sprandą prieš savo viešpačius lenkų ponus. Lenkų ir lietuvių ponai taip tvarkė valstybę, kad ji galų galė subyrėjo. Po trečiojo Lenkijos padalijimo Lietuvos liaudis patyrė visą caro režimo priespaudą. Prie visų liaudies nelaimių ir kančių prisidėjo dar naujos. Uždrausta buvo skaityti ir rašyti lietuviškai. O lenkų magnatai netrukus prisitaikė prie caro tvarkos ir toliau tyčiojosi ir niekino lietuvius valstiečius. /.../ Tarybų valstybės buvimas laidavo Lietuvai nepriklausomybę. /.../ Pasiturinčių klasių interesai niekuomet neatitiko liaudies tikslų ir siekimų. Tutingieji bijojo kaip ugnies liaudies valdžios. /.../ 1926 metais seimo rinkimų metu liaudis, pasipriešindama krikščioniškai diktatūrai, atidavė savo balsus vadinamiesiems kairiesiems. Liaudis patikėjo pažadais, kad kairieji parūpins jai darbo, duonos ir atiduos žemę. Bet ponai kairieji niekuomet nesuprasdavo arba nenorėdavo suprasti liaudies interesų. Jie sakydavo gražias kalbas, bet neįvyko jokio liaudies būklės pagerinimo. Keli tuščio plepėjimo mėnesiai nedavė nieko, nė vienos bent kiek svarbesnės radikalios reformos. Iš esmės niekas nepasikeitė valstybėje, tiktai ministeriškose kėdėse vietoj kunigų auksaburnių sėdėjo tokie pat auksaburniai ponai advokatai, kurie bėrė saujomis tuščius ir melagingus pažadus. /.../ Imkite susirinkimų ir spaudos laisvę, imkite ir „piliečių lygybę prieš įstatymus“ – ir jūs pamatysite kiekviename žingsnyje gerai žinomą kiekvienam doram ir sąmoningam darbo žmogui buržuazinės demokratijos veidmainystę. Nėra nė vienos kad ir demoraktiškiausios valstybės, kuri savo konstitucijoje neturėtų kokio straipsnelio, laiduojančio buržuazijai teisę neva tvarkos apsaugojimo tikslais panaudoti prieš darbo žmones kariuomenę, įvesti karo stovį ir t. t., - o tikrovėje viskas pritaikyta tam atvejui, jei eksploatuojamieji megintų elgtis nevergiškai ir norėtų nusikratyti savo vergiška būkle. /.../ Lietuvos darbo liaudis ėmė suprasti, kad po nepriklausomybės šūkių priedanga tautininkai paverčiai nepriklausomybę vergija, kad nepriklausomybė – tai tiktai širma tiems, kas sėdi valstybinio aparato viršūnėje ir tiktai nepriklausomai, be jokios atsakomybės prieš liaudį, valdo kraštą taip, kaip priprato valdyti savo dvarą. Pamažu aiškėja, kad ir visa Lietuvos nepriklausomybė buvo tiktai fikcija. /.../ Nedarbas, bado šmėkla, netikrumas dėl rytdienos, netikrumas dėl šeimos ir vaikų likimo lydi darbo žmogų per visą jo gyvenimą. /.../ Smetonininkai vedė savotišką nacionalinę politiką./.../ Ypač aiškiai pasireiškė smetonininkų nacionalinės politikos bankrotas, kai Tarybų Sąjunga grąžino Lietuvai Vilnių. Per labai trumpą laiką Lietuvos valdytojai savo šovinistine politika nustatė prieš save visas Vilniaus krašto darbo mases.“

Antruoju darbotvarkės klausimu Liaudies Seimas priėmė deklaracija, kurioje be kita ko sakoma: „Klausydamas valios liaudies, nuvertusios senąjį priespaudos ir beteisiškumo režimą, žmogaus eksploatacijos režimą, Liaudies Seimas nutarė: prašyti TSRS Aukščiausiąją Tarybą priimti LTSR į TSRS sudėtį sąjungine respublika /.../.“ Pasiūlymai jungtis prie TSRS pasigirdo iki Liaudies Seimo posėdžio vykusiuose masiniuose mitinguose. Liaudies Seimo deputatų kalbose vardinti argumentai dėl prisijungio prie TSRS: lietuvių tautos išsaugojimas artėjant karui, nenoras sulaukti Lenkijos, Belgijos, Olandijos kitų tautų likimo 1940-ųjų pavasarį, įvarių respublikų resursų racionalus panaudojimas bendram visų labui, iš čia išplaukianti galimybė spačiai industrializuoti Lietuvą, izoliuoto atskirų tarybinių respublikų gyvenimo nestabilumas dėl nuolatinio kapitalistinių valstybių grasinimo, nacionalinės kultūros puoselėjimo TSRS pavyzdžiai, Vilniaus ir jo krašto grąžinimas Lietuvai TSRS iniciatyva du kartus (1920-aisiais ir 1939-aisiais), glaudūs istoriniai-etniniai ryšiai su rusų, baltarusų, ukrainiečių tautomis ir priešingai – karti istorinė patirtis santykiuose su vokiečių kryžiuočiais, lenkų ponais. 

Kitą, liepos 22 dieną, Liaudies Seimas trečiuoju klausimu priėmė „Deklaraciją, paskelbiančią žemę valstybės nuosavybe“, kurioje be kita ko sakoma: „Reikšdamas visų dirbančiųjų valią ir vadovaudamasis gyvybiniais darbo valstiečių interesais, Liaudies Seimas paskelbia visą Lietuvos žemę su jos gelmėmis, visus miškus ir vandenis priklausančius liaudžiai, t. y. valstybės nuosavybė. Nuo šiandien žemę valdys tie, kurie ją dirba. Seimas nutaria nustatyti visoje Lietuvoje valstiečių ūkiams apribotą 30 hektarų normą vienam ūkiui, o valstiečių ūkių žemės ploto perteklių, viršijantį šią normą, paverčia valstybiniu žemės fondu, kad pagelbėtų bežemiams ir mažažemiams valstiečiams įsigyti žemės.“ 

Ketvirtuoju klausimu, dėl bankų ir stambiosios pramonės nacionalizavimo, deputatai kalbėjo, kad kaip ir kiekvienas kapitalistinis ūkis, Lietuvos ūkis yra neplaningas, anarchijos dėsnių valdomas. Pirmasis žingsnis kapitalizmui panaikinti yra bankų ir stambiosios pramonės nacionalizacija. Bankai ir stambioji pramonė turi lemiamą reikšmę ekonominiame gyvenime. Kas turi svarbiausias ekonomines išgales, tas diktuoja visą ūkinį bei politinį šalies gyvenimą. „Bankų ir stambiosios pramonės nacionalizavimo deklaracijoje“ rašoma: “/.../ Liaudies Seimas, suprasdamas liaudies reikalavimų teisėtumą, skelbia bankų ir stambiosios pramonės nacionalizaciją visoje Tarybų Lietuvos Socialistinės Respublikos teritorijoje. Nacionalizavus bankus ir stambiąją pramonę, respublikos liaudis tampa krašto turtų šeimininku.“ 

1940 metų vasarą, netrukus po Liaudies Seimo sprendimų, Lietuvą gavo iš Baltarusijos 2000 kvadratinių kilometrų teritorijos, kurioje dominavo gyventojai lietuviai: Druskininkus ir jo apylinkes, Vydžių, Adutiškio, Astravo, Varanavo, Rodūnės rajonų teritorijas. 

Nė viena ranka nepakėlė ginklo prieš naująją valdžią 1940 metais. Tą vasarą, anot liudininkų, atsirado daug netikėtų „revoliucionierių“ net iš režimo šulų tarpo, kurie bandė visaip įrodyti, kaip jie jau smetonmečiu „kovojo su sistema“. Liaudies vyriausybę skubėjo sveikinti įvairios šaulių ir kitos organizacijos. Foto-archyvuose galima rasti masinių palaikymo mitingų, demonstracijų nuotraukų. Nemaža liaudies dalis palaikė permainas, nes skurdas ir Smetonos režimas buvo įgrisę.