RU EN

Algirdas Paleckis. "Ką mes darėme?”

2013-05-12

Po pertraukėlės grįžtu į savo tinklaraštį. Per tą laiką teko pabuvoti Armėnijoje, Vokietijoje, Rusijoje. Jerevane vyko politologų konferencija, skirta Armėnijos ateičiai. Ši šalis renkasi tarp integracijos į Rytus ir Vakarus. Renkasi vidurio kelią. Ieško, kas jai naudingiau. Rusija garantuoja jau saugumą, nes Armėnija yra tarp Turkijos ir Azerbaidžano (turkiškos kilmės šalis irgi), su kuriuo – karo stovis. O Vakaruose – įtakingos armėnų diasporos, rinkos jos produkcijai irgi. Deja, per trumpą buvimo laiką nespėjome pajusti socialinės problematikos, tačiau matyti buvo, kad socialiniai kontrastai – nemaži. Renginiuose Vokietijoje ir Rusijoje dalyvavau kaip „Pasaulio be nacizmo“ prezidiumo narys. Tarėmės dėl žmogaus teisių gynimo veiklos. Rusijoje taip pat vyko ekonomistų konferencija, išvada viena: tarptautinis finansinis kapitalas susipainiojo prieštaravimuose ir vienintelė išeitis pasauliui yra naujasis socializmas ar vadinkite tai kaip norite, tai yra – strateginių šakų valstybinis reguliavimas, apsauga samdomiems darbuotojams ir smulkiam verslui.

Kelios kalbėtojų tezės:

- (Kanados atstovė) Doleris kol kas yra pasaulinė valiuta (pusė visų tarptautinių atsiskaitymų vykdoma doleriais) ir kadangi nuo jo priklauso daugumos žmonių reikalai, tai reikia suteikti šiai žmonių daugumai teisę spręsti dolerio likimą, dolerinę politiką;

- (Rusijos atstovas) Kapitalas matė XX amžiaus gale, kad vis daugiau šalių ima vis daugiau jo pelno skirstyti per biudžetą (Skandinavijoje – iki 65 procentų), todėl, vaikydamasis pelno, kapitalas nėrė į finansines operacijas, kad tą pelną, nors ir fiktyvų, gautų;

- bet tai tebuvo burbulas ir jis sprogo, tačiau gaisras gesintas žibalu – vėl spausdinami banknotai, vėl gelbėjami bankai…

- problema, kad ir realaus gamybos sektorius yra supančiotas finansinio kapitalo (pusę savo pelnų realus sektorius jau gauna iš finansinių operacijų), susiliejęs su juo ir negali nieko padaryti;

- be to, kapitalas nebeturi kuri veržtis, visos esminės pasaulio rinkos jau baigiamos užpildyti, tad mūsų laukia ilgalaikė depresija su revoliucinėmis pasekmėmis, jeigu valdančios klasės nesuvoks, kad jos sėdi ant parako statinės; o jos gali to nesuvokti, jeigu nebus spaudimo „iš apačios“;

- dar Marksas įrodė, kad kapitalizme yra centras ir periferija, pirmasis lobsta, antroji skursta, tad ES projektas tą irgi gerai parodė, nors žadėta buvo priešingai;

- (Didžiosios Britanijos atstovas) Kai nuosavybės teisės įeina į konfliktą su žmogaus teisėmis, pastarosios turi būti lemiamos; jeigu stambieji savininkai nenori gerbti žmonių teisių, kiti žmonės nenorės gerbti jų nuosavybės teisių, nes žmonės yra laisvi ir veiks laisvai, individualiai ar kolektyviai; 

Tad tokios skambėjo mintys.

O Lietuvoje tuo tarpu homerišku juoku galima prapliupti, matant socialdemokratus, nebenorinčius įvesti progresinių mokesčių. Darbo partijos ir TT jungtuvės buvo tiek greitos, kad logiškai ėmė buksuoti. Šventėme gegužės pirmąją ir devintąją. Džiugu, kad daugėja žmonių, kurie kratosi baimės švęsti šias šventes. Su kolega ginčijaus, kas svarbiau – Pergalės diena ar Europos susitaikymo diena (gegužės 9-oji irgi). Čia esama priežasties-pasekmės ryšio: kur jau europiečiai būtų pradėję taikytis, jeigu prieš tai naciai nebūtų paguldyti ant menčių? Beje, daviau interviu vienai Vokietijos mokslininkei, kuri man priminė, kad Vakarų vokiečiai iki pat septintojo dešimtmečio nenorėjo pripažinti hitlerizmo kaltės… Dachau stovykloje buvo ne muziejus, o gyveno Sudetų vokiečiai. Holokosto „daktarai“ ir pseudomokslininkai ramiai praktikavo mediciną ir krovėsi doičmarkes. TSRS jiems buvo tiek įvariusi baimės, kad griauti paminklai tarybiniams kariams. Ir tik minėtame septintajame dešimtmetyje, kai uždaugo nauja vokiečių karta, ji ėmė klausinėti savo tėvų – tėveli, o ką tu veikei Rytų fronte? Ir kodėl?

(Mūsuose netrukus subręs nauja karta, kuri paklaus – tėveli, o ką tu veikei, kai Lietuva tuštėjo ir trupėjo?…)

Šaltinis: Link