RU EN

Algirdas Paleckis. Apie SLF identitetą

2013-12-22

SLF 4-ąsias metines pažymint 

Prieš ketverius metus, 2009 m. gruodžio 19 d., susijungė dvi kairiosios partijos - Frontas ir Lietuvos Socialistų Partija, suformuodamos naują juridinį vienetą - Socialistinį Liaudies Frontą (SLF). Ta proga sveikinu visus SLF narius ir rėmėjus - o taip pat oponentus dešinėje, nes galų gale jie gavo realų ideologinį oponentą.

Šiuo straipsniu pradedamas straipsnių ciklas apie SLF identitetą. Autorius remsis prieš ketverius metus patvirtinta SLF programa, kuri aktuali iki šiol. Kodėl reikalingas toks ciklas? Nes visuomenė dar labai mažai mus pažįsta. Žiniasklaidos suformuoti šablonai apie socialistus veikia neigiamai potencialius mūsų rėmėjus. Tad pats laikas kai ką išsiaiškinti. 

Programos dalys bus pateiktos įprastu šriftu, o autoriaus komentarai - vadinamu "italikų" šriftų.

SLF programa 

Įvadas 

Pasaulinis kapitalizmas šiandien išgyvena didžiausią krizę per visą pokario laikotarpį. Savo chroniškas ligas jis eilinį kartą bando gydyti būtent socialistiniais vaistais (nacionalizavimas ir pan.). 

Kaip matome, po pirmosios krizės bangos ateina antroji. Apskritai kapitalizmas - tai nuolatinė krizė. Žinoma, ne visiems, bet daugumai. Pasaulinis kapitalizmas jau užpildė ir perpildė visas įmanomas rinkas, jis nebeturi kur plėstis, tad ratas užsidaro... Taip, gydomasi, gelbėjamasi socialistiniais būdais: nacionalizuojami bankai, ES jau nedrąsiai didina bankų kontrolę. 

Atgyja tarptautinis kairiųjų partijų judėjimas. Žmonija ieško alternatyvos įsisenėjusiai kapitalizmo problemai spręsti. Nepaisant visų kartais gana rimtų ideologinių skirtumų tarp įvairių socialistinių srovių, tam tikro socializmo teorijos ir praktikos diskreditavimo, socializmo idėja visame pasaulyje įgauna naują kvėpavimą. 

Galima tai vadinti įvairiai - anti-globalizmu, anti-kapitalizmu, naujuoju socializmu - bet visi jaučiame, kad kalbame apie tą patį. Apie stichinių rinkos jėgų suvaldymą daugumos žmonių labui. Lygiai kaip kadaise žmonės išmoko panaudoti savo labui kai kurias stichines gamtos jėgas - vėją, ugnį, vandenį - lygiai taip jie išmoks panaudoti ir stichines ekonomines jėgas savo labui, kai suvoks, kad tai galima kontroliuoti. 

Tikėtis žmogiškų santykių ir socialinio teisingumo kapitalistinėje visuomenėje - iliuzija. Ši visuomenė atvirai išpažįsta kitą vertybę – pelną, kurį neša kuo didesnis vartojimas. Joje viskas yra prekė, net žmogiškas orumas ir kiti žmogiškieji veiksniai. „Demokratija“ ir „laisvė“ kapitalistinėje visuomenėje tėra demokratija ir laisve nedidelei privilegijuotai mažumai.

Deja, ta iliuzija labai saldi. Dar daug yra žmonių, kurie tikisi, kad galima humanizuoti kapitalizmą. Baksnoja į Švediją. Bet Švedija ir dar kelios šalys yra laimingos išimtys, joms tiesiog pasisekė, kad jos yra sąlyginai ramiame pasaulio taške. (Be to, Švedija susikrovė sau turtus ne pačiais gražiausiais metodai ir faktiškai iškilo per II pasaulinį karą kaip gudriai nekariaujanti šalis ir pralobusi karo sąskaita...) Bet tiek to dėl Švedijos. Esmė, kad kapitalizme tikslas yra pelnas, o ne žmogus. O socializme (kuris yra ne praeitis, o ateitis) - žmogus, o ne pelnas. Kapitalizme viskas yra perkama. Todėl neturėkime iliuzijos dėl kapitalizmo. Reikią keisti ne fasadą, o visą sistemą, pastatytą ne ant tų pamatų. 

Kapitalo koncentravimas ir monopolizavimas, privačios nuosavybės raida suformavo transnacionalinių korporacijų pasaulį. Jo egzistavimo pagrindas - tai pirmiausia finansinio kapitalo tolesnė raida. Finansinės operacijos šiandien ženkliai lenkia realios prekybos apimtis. Susiformavo tarptautinis finansinis elitas su savo specifinėmis tarptautinėmis institucijomis. Šis finansinis elitas gina bei puoselėja savo kosmopolitinius, korporatyvinius interesus. 

Kapitalizmui būdingos ir kitos esminės ydos: socialinis neteisingumas, chroniškas nedarbas, žmogaus nuvertinimas. Tradiciniai darbo išnaudojimo būdai pasipildo naujais. Išnaudojamos dvasinės, intelektualinės žmogaus galios, gilėja visuotinis žmonių susvetimėjimas ir susipriešinimas. 

Matydami galimą aktyvų samdomosios jėgos pasipriešinimą, kapitalizmo apologetai diegia pasaulyje kraštutinę kapitalizmo valdymo formą – imperialistinį neofašizmą, paslėptą po gražiais liberalios demokratijos, laisvės ir kovos su terorizmu lozungais. Realiai po šia skraiste slypi žmogaus teisių ir laisvių ribojimas, karai dėl naujų rinkų, naftos ir kitų energetinių resursų, planetos ekologinės sistemos griovimas, jaunosios kartos demoralizavimas pigia masine kultūra.

Kai rašėme šią programą, dar nebuvo nei agresijos prieš Libiją, nei provokacijų prieš Siriją, tačiau matėme tendenciją. 

Turime pripažinti, kad sparti technologinė plėtra, laisva pasaulinė prekyba ir nevaržomas kapitalo judėjimas – priemonės, kurios leidžia kapitalizmui vykdyti transformuotą nekolonijinę politiką, pakerta organizuotos darbo jėgos įtaką ir galią, todėl pirmaeiliu uždaviniu tampa aktyvus ir solidarus tarptautinės darbo jėgos konsolidavimas. 

Deja, šis konsolidavimas vyksta lėtai pasaulyje ir lėtai Lietuvoje. Ką gi, dirbančiųjų išsigelbėjimas yra pačių dirbančiųjų rankų darbas, kaip rašė klasikas. Kol kentėsime, tol tempsime šį vežimą. Tiesa, džiugina, kad šiais metais pamatėme vis daugiau pilietinio prabudimo židinių. Antai referendumas dėl žemės nepardavimo yra faktiškai pilietinio nepaklusnumo akcija. Labai sveika mūsų sąlygomis. Ir net jei valdžia ją užgniauš, pasinaudojusi organizatorių idėjiniu ir organizaciniu margumu, tai visiems taps labai gera pamoka.

Sąlyginė dirbančiųjų gerovė Vakaruose, kuri šiuo metu yra demontuojama, turėjo ir kitas nematomas savo priežastis – šimtmečius trukusį kolonijinį besivystančiųjų šalių Pietuose ir Rytuose išnaudojimą, jų pigios darbo jėgos eksploatavimą ir planetos ekologinę sistemą alinantį besaikį gamtos niokojimą, laipsniškai įgaunantį negrįžtamąjį pobūdį. Buvo suformuotas taip vadinamas “auksinis milijardas” planetos gyventojų, kurių gyvenimo standartai ženkliai pranoksta likusios žmonijos dalies pragyvenimo lygį. 

Iš čia išplaukia neišvengiama būtinybė pakeisti kapitalistinę sistemą socialistine. 

Socializmas yra didžiausia grėsmė tiems, kas mąsto tik savanaudiškumo ir pelno kategorijomis. Socializmas kėlė ir kelia nerimą stambiojo kapitalo savininkams bei visiems, kas traktuoja žmogų, kaip įrankį, kaip protingą gyvulį, kurį esą valdo tik baimė, alkis, godumas, pavydas ir kiti instinktai. Štai kodėl ši sistema visada piešiama juodomis spalvomis ir nuolat tapatinama su buvusios tarybinės valstybės veiksmais, kurie šiandien dar tebelaukia visapusiško ir bešališko istorijos vertinimo. Nėra prasmės slėpti, kad anoje valstybėje, ypač jos pradinėje stadijoje, buvo dabar sunkiai suvokiamų sprendimų. Tik nereikia neigti ir to, kad joje socialinio teisingumo būta kur kas daugiau nei šiuolaikiniame pasaulyje. 

Septyniasdešimt metų gyvavusios tarybinės valstybės raidą turi nagrinėti ir įvertinti nešališki įvairių mokslo sričių žmonės. Mes neatsisakome aktyviai dalyvauti šioje veikloje, kuri tikrai tęsis ne vienus metus, bet objektyviai vertindami praeitį, kviečiame bendraminčius žvelgti pirmyn ir aktyviai įsijungti kuriant naują, socialiai teisingą, visuomenę.

Deja, kasdieniai darbai neleidžia prisėsti prie svarbaus uždavinio - viso kariojo ir pažangiojo judėjimo patirties XX amžiuje įvertinimo. Be tokio įvertinimo bus sunku sklandžiai judėti į priekį. Tad turėsime jį padaryti.

Kita vertus, negalime tapti istorikų grupe. Pagunda čia yra, nes istorijos mokslas beveik visada tampa valdžią aptarnaujančiu instrumentu. Dar daugiau, objektyvų istorijos analizavimą jau draudžia absurdiški įstatymai. Tačiau šiandiena ir rytdiena yra svarbesnės už vakardieną. 

Akivaizdu, kad SLF yra socialistinė, kairioji partija su aiškia klasikine kairiąja programa. Ir tai padeda nepasiklysti politinėse džiunglėse, kuriose, deja, dar klaidžioja dalis visuomenininkų, pamiršdami, kad politinių ideologijų dviratis yra seniai išrastas, kad iš esmės yra tik kelios ideologijos, tarp kurių svarbiausios yra socialistinė, socialdemokratinė, komunistinė, liberali, konservatoriška, tautinė ir fašistinė, ir kad ateina laikas pasirinkti. Virš-idelogininės, ne-ideloginės laikysenos nebūna (ką akivaizdžiai parodė esą nepartinės mūsų prezidentės dreifas į konservatizmą). 

Tačiau mes nesame sektantai. Esame pasiruošę dalyvauti platesniuose demokratiniuose judėjimuose, kaip antai nesename referendume dėl žemės nepardavimo. Tačiau, tarkime, jei referendumas laimėtų arba jo organizatoriai patektų valdžion, jie tuoj pat susipjautų, kadangi nėra iki galo išsiaiškinę savo strategnių ideologinių vizijų , o be jų, kaip architektui be brėžinio, neįmanoma pastatyti kitokios Lietuvos ir kitokio pasaulio. 

Tačiau kitos pasaulis yra įmanomas - ir tai yra pagrindinė SLF žinia. 

Kitų SLF programos dalių aptarimas bus pateiktas kitame straipsnyje. 

Visa SLF programa yra pateikta http://www.slfrontas.lt/viewpage.php?page_id=1