RU EN

A. Paleckis – apie protestus

2012-12-14

(Atsakymai į Vilniaus universiteto studentų klausimus, 2012.12.13)

***

Kiek ir kokio pobūdžio protestų teko organizuoti? Kaip sekėsi? 

Jeigu paskaičiuoti labai apytikriai, tai nuo 2008 metų – vidutiniškai kartą per 2 mėnesius, o gal ir dažniau: arba piketą, arba mitingą, arba eiseną, arba viešą kalbą žmonių susiburimo vietose. Daug kas pavyko. Antai gruodžio 22 d., šeštadienį, rengsime mitingą prie Vilniaus mero namų Užupyje. Lai išklauso paprastų vilniečių skundų. Temų šiam mitingui pakanka - tarkime, sniege paskendusios gatvės, varvekliai virš mūsų galvų, astronominės šildymo kainos. 

Anot „World values survey“, lietuviai turi net didesnį dalyvavimo protestuose potencialą nei graikai, italai ar ispanai. Kaip manote, ar tai, jog jie nedalyvauja protestuose, yra susiję su gero organizavimo trūkumu?

Kokios priežastys lemia žmonių pasyvumą? Tradicijos stoka – tarybiniais metais nebuvo protesto kultūros. Šiais paskutiniais dešimtmečiais ji tik pradėjo kurtis. Stiprių profsąjungų stoka. Stiprių ir masinių kairiųjų partijų stoka. Socialistinis Liaudies Frontas (SLF) yra vienintelė kairioji partija, tačiau ji egzistuoja tik 3 metai (nuo 2009 metų), todėl mes dar tik įsibėgėjame. 

Drįsčiau teigti, kad mes, SLF, esame vienintelė partija Lietuvoje, kuri sistemiškai dirba protestiniame lauke. Absoliuti dauguma partijų yra tapusios tik „rinkėjų suviliojimo mechanizmais“ ir savo parlamentinių frakcijų priedeliais. O frakcijos, kaip žinia, dažnai suserga tuo, ką klasikas vadino „parlamentiniu kretinizmu“, t. y. atitrūkimu nuo liaudies interesų ir jų išdavyste. Todėl vadinamos tradicinės partijos nebesugeba surengti protestų arba daro tai tik kai jas pačias prispaudžia teisėsauga, kaip kad elgėsi Darbo partija, 2012 m. pavasarį surengusi porą protestų. Šios partijos subiurokratėjo ir prarado bet kokį ryšį su gatve. Mes gi manome, kad politinius pokyčius galima ir būtina daryti ne vien parlamentiniu keliu (rinkimuose SLF dalyvauja), bet ir neparlamentiniu keliu – tai yra, organizuojant masinius protestus, protestinį judėjimą. Ir šis neparlamentinis kelias yra ne ką mažiau svarbus už parlamentinį. Nes, kaip minėta, parlamente dauguma partijų tampa „sistemos dalimi“ ir belieka pripažinti: drakonas mirė, tegyvuoja drakonas.

SLF planuoja ir įgyvendina protestinius veiksmus, įtraukdama vis daugiau žmonių į šią liaudies demokratijai ypač svarbią veiklą. Bet mes, kaip minėjau, esame tik kelio pradžioje. O liaudies demokratija nuo demokratijos skiriasi tuo, kad valdo ne elitas, dažnai parazitinis, o dirbančiosios liaudies rinkti atstovai. 

Surengti protestą reikalauja nemažai pastangų ir laiko. Ar rengdami protestus prašote pagalbos iš kitų organizacijų? Jei taip, tai iš kokių? Kokios pagalbos susilaukiate?

Kartais kreipiamės į profesines sąjungas. Rečiau - į kitas partijas, jei sutampa požiūris į tam tikrus dalykus. Dalis jų kartais prisijungia. Tokiu atveju jie atvyksta į bendrus protestinius renginius. 

Ko trūksta, kad Lietuvoje būtų surengtas masinis protestas?

Be jau išvardintų aspektų, dar trūksta išankstinio visuomenės informavimo. Dabar stambiausius kanalus valdo privatus kapitalas, kuris kaip tik nenori tų protestų. Juk dabar dauguma protestų yra socialiniai, o kapitalas nenori daryti socialinių nuolaidų dirbantiesiems, jis siekia pelno. Vadinamoji „visuomeninė“ televizija (LRT) per daug priklausoma nuo valdžios, kuriai irgi nereikia protestų. 

Ir dar – labai svarbus yra baimės aspektas. Šiuo metu šalyje labai daug baimės – žmonės bijo prarasti darbą ir todėl daug kas vengia atviro protesto. Ypač padėtį pablogino represijos prieš 2009 m. sausio 16 d. mitingo dalyvius ir net eilinius praeivius, kuriuos policija apkaltino riaušėmis, o teismai priteisė šimtatūkstantines baudas. 

Kita vertus, šios valdžios represijos duoda trumpalaikį efektą, o ilgalaikis efektas yra toks, kad žmonės galutinai suvokia, kad ši valdžia - jokia ne demokratinė, o tiesiog diktatūrinė, vykdanti stambaus kapitalo diktatūrą. Ir pirmai progai pasitaikius šie žmonės veikia prieš ją – atvirai arba maskuotai. Tą mes jaučiame, nes į mūsų partiją stoja būtent tokie žmonės.

Kokio pobūdžio protestus yra lengviau suorganizuoti? O kokio pobūdžio protestai sulaukia mažiausiai dalyvių?

Nedidelius protestus – piketus – lengviau surengti, nes nereikia daug žmonių. Mažiausia dalyvių sulaukia protestai, kurie rengiami nepatogiu žmonėms laiku ir nepatogioje jiems vietoje. Ir, be abejo, jeigu organizatoriai blogai parenka temą, blogai ruošiasi. 

Tam, kad įvyktų protestas, reikia suburti žmones, todėl reikalingas organizuotas lyderis. Kaip manote, ar Lietuvoje yra lyderis, galintis surengti masinį protestą? (Nebūtinai asmuo, gali būti ir asociacija,…)

Yra – Socialistinis Liaudies Frontas. Mes jau ne kartą esame tą įrodę. Pavyzdžiui, 2009 metų sausio 16 dieną, nors oficialiai žmones sukvietė profsąjungos, buvome vienintelė partija, kuri oficialiai ir gausiai dalyvavo mitinge kaip partija, ir bene vienintelė partija, kuri prie Seimo buvo su žmonėmis iki galo, net pradėjus švilpti kulkoms. Kasmet rengiame dideles eisenas gegužės 1 dieną – tarptautinę darbo dieną. Kitomis progomis rengiame ir eisenas, ir mitingus, ir piketus. Protestiniame lauke esame ko gero aktyviausia partija. Bet esame tik kelio pradžioje. 

Harvardo universiteto profesorius Robertas Putnamas teigia, jog grupė, kurios nariai aiškiai rodo savo patikimumą ir jaučia didelį pasitikėjimą vieni kitais, galės nuveikti daug daugiau nei grupė, kuriai tokio pasitikėjimo trūksta. Taigi, kokią įtaką masinių protestų organizavimui turi žmonių pasitikėjimas protestų organizatoriais/tikslais/vieni kitais?

Svarbią, žinoma. Žmonės eis tik į tuose renginius, kurių įkvėpėjais jie pasitiki, tai natūralu. Ir organizatorių komanda, suprantama, turi būti vieninga. 

Pasak Vilniaus universiteto sociologijos profesoriaus Zenono Norkaus, Lietuvoje profsąjungos yra silpnos ir negali surengti masinio protesto. Kokia jūsų nuomonė? 

Iš dalies jau atsakiau. Pridursiu – kol trys stambiausi profsąjungų centrai gaus pinigus (apie 1 milijoną litų) kasmet tiesiogiai iš Vyriausybės, tol jie niekada nesuburs masių, nes jie tampa priklausomi nuo valdžios, kuri labiausiai bijo masinių protestų ir įkalbinėja šias profsąjunga jų nerengti. 

2008 m. prasidėjus ekonominei krizei, daugelyje Europos valstybių vyko masiniai protestai. Kokią įtaką protestų dažnumui Lietuvoje padarė kitose Europos valstybėse ekonominės krizės metu vykę masiniai protestai? Ar protestų dažnumas Lietuvoje padidėjo, ar visgi sumažėjo?

Čia reikia kruopštaus tyrimo, kurio, kiek žinau, nebuvo. Iš esmės lemia ne įvykiai užsienyje, o problemos Lietuvoje. Jei žmonės jas jaučia ir jei juos kažkas organizuoja kovai dėl geresnio gyvenimo, tada įvyksta masiniai protestai. 

Kokių veiksmų imatės, jeigu protestai neduoda lauktų rezultatų?

Rezultatai gali būti trumpalaikiai ir ilgalaikiai. Esminis ilgalaikis protestų rezultatas turi būti dirbančiųjų konsolidacija į klasę, kuri suvokia savo interesų bendrumą, lygiai kaip kapitalo klasė puikiai suvokia savo interesų bendrumą; augantis dirbančiųjų pasitikėjimas savimi; suvokimas, kad, tarkime, bet kuri įmonė be kapitalisto gali veikti, o be darbininkų – negali (įmonei valdyti dirbantieji gali paskirti savo atstovus ar kažką pasisamdyti); suvokimas, kad ir visa valdžia valstybėje turi priklausyti dirbantiems, o ne parazituojantiems. Yra ir trumpalaikiai rezultatai – vieno ar kito ydingo įstatymo ar sprendimo atšaukimas – kurie turi svarbią praktinę reikšmę. Jei negauname lauktų rezultatų, kiekvieną atvejį svarstome atskirai. 

Beje, pasaulinė praktika rodo, kad pakanka, jog į protesto mitingą šalies sostinėje susirinktų 1 procentas šalies gyventojų, kad atsistatydintų Vyriausybė arba bent jau jos politika būtų iš esmės peržiūrėta. Jeigu Lietuvoje yra apie 2 500 000 gyventojų, tai tokiu atveju pakaktų 25 000 žmonių prie Seimo. Tokių atveju... viskas, valdžia fiziškai pajunta, kad ji neturi žmonių pasitikėjimo ir turi trauktis. Kas kita, kad ne kiekviena valdžia tokiu atveju traukiasi, dažna valdžia arba neleidžia tokiam mitingui įvykti, arba gali jį brutaliai išvaikyti, ką, tarkime, tiesmukai darė buvęs Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis. 

Beje, netoli iki panašios situacijos buvome 2009 m. sausio 16 d., nors tada prie Seimo susirinko ne vienas procentas gyventojų, o apie 0,2 proc. – apie 5 000. Bet ir jų pakako, kad Seimas po to atšauktų kai kuriuos „naktinius įstatymus“. Ir tik vadinamosios "opozicijos" (tvarkiečių, socdemų, darbiečių) skystų blauzdų dėka antiliaudinis Kubiliaus režimas išsilaikė. Peržiūrėkite tos dienos žinias - Kubiliaus kinkos tirtėjo, tereikėjo sprigto, ir konservatoriai būtų griuvę. Mes savo darbą, sukviesdami žmones į mitingą, padarėme. "Etatiniai" Seimo opozicionieriai tesugebėjo pagimdyti bedantes Seimo komisijos "išvadas". Štai Jums dar vienas įrodymas, kad vien parlamentinės kovos niekada nepakaks.