Nieko švento – viskas išpardavimui!

Tikras lietuvis visada masto konkrečiai. Jis stengiasi nekišti savo nosies į  jam svetimus reikalus. Taip sau, žiuri iš šono į savo vienkiemio kaimyną, kartais džiaugėsi jo nelaimėmis ir suerzinęs pavydi jo laimėjimams. Kartais užjaučia kaimynui bėdoje ir jam padeda. Bet taip pat kartais vengia  tikrovės, todėl kad sąmoningai bijo permainų – tuo labiau tikrų ir didelių permainų. Ilgai reikėjo lietuviams dainuoti liūdnas dainas ir pasakoti spalvingus mitus apie „žiaurią sovietinę tikrovę“ tam, kad pagaliau Sąjūdis sugebėtų išstatyti žmones  1989 m. rugpjūtį į eilę gauti „laisvės“, kurios, kaip vėliau paaiškėjo, lietuviai taip ir negavo, kai Lietuva Gorbačiovo „perestrojkos“ metu buvo išvesta dreifuoti į laisvus europietiškus vandenis. Iš ekonomiškai intensyviai besivystančios respublikos su pastoviai augančių piliečių skaičiumi, kuris 1990 m. siekė 3,7 mln. gyventojų, šiandien Lietuva tapo merdinčia valstybę, kuri didele dalim gyvena iš europietiškų dotacijų. iš Lietuvos, tarsi iš skęstančio laivo, masiškai bėga į visas šalis jaunimas, ir ne tik jaunimas…

Aferų ,,meistras” M. Chodorkovskis dažnai vieši Lietuvoje bei kitose Europos šalyse. Šioje foto-jis pasisako konferencijoje Vokietijoje ir ragina imtis griežtų priemonių prieš Rusiją

Ir štai pas mus Vilniuje kasmet pradėjo rinktis gauja  aršių Vladimiro Putino opozicionierių, pas kuriuos iš Vakarų Europos atskrenda jų vienminčiai, tie kurie visiškai diskreditavo save Rusijoje ir negali nekaip sugrįžti į savo tėvynę.

Kodėl Lietuva, Vilnius, kodėl? Matyt gerai prisimena senieji Rusijos priešai istoriją apie bajorą Kurbskį, pabėgusį nuo savo Rusijos caro Ivano IV ir pradėjusio tarnauti lenkų karaliui prieš savo Tėvynę. Tikrai, šiuolaikinių disidentų išvaizdos yra puikiai žinomos visiems, kurie stebi gretimos didžiosios valstybės įvykius iš Vilniaus.

Štai Ilja Ponamariovas – mažom, nuolat neramiom akimis piktai sekiančioms kiekviena pašnekovą savo tuščiu, nieko nesakančiu kvailoku žvilgsniu.

O štai Garikas Kasparovas – lig sunkus pabūklas šaudantis į savąjį oponentą seilėmis ir intensyviai mojuojantis rankomis, vietoj argumentų, lig taip gali kažką įrodyti. Priešingai, Michailas Chodorkovskis – tyliu šnabždėsiu leidžiantis iš savo lupų auditorijon aibę nuodingų insinuacijų ir melagysčių…

Ir taip toliau, visa krūvą tokių pat tuščių, bet labai ambicingų ir absoliučiai mėgstančių pinigus  disidentų.  Teko atidžiai skaityti  informaciją, kurią skleidžia Lietuvos žiniasklaidos agentūros, tikintis rasti joje šių disidentų tezes ir uždavinius kovai su oponentais, kuriuos jie nori pranešti savo bendraminčiams ir gerbėjams. Deja, nieko tokio minėtuose publikacijose neteko rasti, vien tik išpuoliai prieš V.Putiną – nepatinka jiems dabartinis Rusijos prezidentas ir viskas; niekuo faktiškai nepagristi taiginiai apie siaučiančią Rusijos aukščiausiose sluoksniuose korupciją; kitaminčių persekiojimai, ir tai dažnai be ryškių faktinių duomenų, tik kaip jie sako-  „kitas mintis“.      Bet ar M. Chodorkovskį teisė už ,,kitas mintis“? Deja deja , jis buvo teisiamas už B. Jelcino laikais vykdytas aferas ir jau po   2000 metų vykdytą tų aferų pratęsimą.

Protingi žmonės paskelbia savo įsitikinimus, idėjas, nubrėžia tikslus ir parenka įrankius juos vykdyti. Priešingai, tie disidentai, kurie vis renkasi Vilniuje, demonstruoja savo absoliučią idėjų stoką, tuo rodydami  savo kvailumą. Ir viskas tas daroma prabangių  Lietuvos sostinės viešbučių interjeruose. Kas moka už tą malonumą?  Kieno sąskaitą apmokami rusiškų disidentų vizitai į Lietuvą?  Iš Rusijos ir iš Vakarų Europos šalių jie atvyksta į Vilnių, jie gyvena prabangių viešbučių apartamentuose. Aišku, moka ne vietiniai Lietuvos politikai.  Moka tie, kurie turi savo rankose ,,juodasiąs kasas“ tuščiai propagandai, skelbiamai į pustuštes sales, kur sėdi su tuščiom išraiškom veiduose apie pora tuzinų niekam nežinomų klausytojų, ar tai iš specialiųjų tarnybų, ar tai kokie nepažįstami vietiniai politikai. Savaime aišku, išklausus visa ta piktą antirusišką plepėjimą iš tribūnos, ten, užkulisiuose, kur nepasiekia svetimi žvilgsniai, sudaromi sandėriai antivalstybinėms kompanijoms Rusijoje apmokėti, visu pirma – konkretūs žingsniai dabartiniam Rusijos prezidentui V.Putinui diskredituoti. Ir pravartu pabrėžti- diskredituoti kovo mėnesį vyksiančių prezidentinių  rinkimų fone. Nustatomi šių pinigų, didžiulių dolerinių sumų, permetimo į Rusijos teritorija kanalai ir jų  panaudojimo būdai …

Aišku, tie kurie vietoje, Rusijoje, naudojasi ir naudosis tais milžiniškais pinigais, yra patenkinti padarytu  tariamu ,,darbu“ – užtikrintai ir net prabangiai gyvens kuri laiką, tikinant savo vakarietiškus darbdavius savo ištikimybė „liberalizmo ir bendražmogiškos demokratijos idealams“.  CŽV, MI-6, kitų specialiųjų vakarietiškų struktūrų agentai, neturintys jokios paramos iš Rusijos piliečių, skuba nusipirkti būrelius tų Rusijos  išdavikų, neturinčius sąžinės, kurie šmeižia Rusijos Stačiatikių  bažnyčią, rusų karius – didvyrius, savo gyvybė paaukojus  pergalei prieš fašizmą ir t.t. Duodami pakelius pinigų, ponai iš Vašingtono reikalaus visu pirma juodų nuodingų išgalvotų pramanų,  nukreiptų prieš Rusijos prezidento Vladimiro Putino asmenybę. Jiems nepatinka tas, kuris  ėmėsi konkrečių žygių prieš B. Jelcino laikais įsigalėjusią betvarkę, kuris priėmė sprendimą pasiusti karius į Siriją tam, kad būtų pažaboti     pavojingi teroristai.

Akivaizdu,  kad šitie ,,disidentai“ nieko ryškaus nepasieks, bandomi  sutrukdyti rinkimus Rusijoje, arba šmeižti pretendentus, kurie rinkimų kompanijos metu deklaruos savo socialinius teiginius, propaguos dvasines vertybės, būdingos Rusijos visuomenei. Iš esmės žmonės, kurie neturi konkrečių dvasinių  vertybių, bet be galo myli pinigus ir myli save –  tarsi „genijus“ ir ,,liberalizmo šauklius“, tokie asmenys  negali vykdyti  pažangių permainų. Ir todėl visi jų ir jų šeimininkų  bandymai, siekiant pinigų maišų  pagalba pasiekti jiems reikalingus rezultatus Rusijos visuomenėje yra pasmerkti žlugimui. Negali rusų žmogus smerkti savo stačiatikių bažnyčios, kuri suteikia jam harmoniją, stabilumą ir socialinės teisybės dvasią.

Rusijos žmonės puikiai mato kuo tampa veidmainiškas pasaulis, ieškantis bulvarinių pramogų, seksualinių malonumų ir didelių pinigų, kur viską tvarko „geltonasis dievas“-doleris, kur ardoma tradicinė šeima, kur viskas   perkama ir parduodama, o vartojimo kultas  skelbiamas „laimingu gyvenimu“. Ar tokius idealus nori atgabenti į Rusiją ir įpiršti vietos žmonėms šitie kosmopolitai iš  brangių Vilniaus  viešbučių konferencinių salių? Tikrai, susidaro įspūdis, jog jiems svarbu įpiršti  būtent tuos idealus, ir nieko kito! Tik vartok, vartok, vartok – ir apie nieko negalvok, todėl kad tik mes, liberalai, žinom, kuo tau reikia,  „paprastas žmogeli“. Ir, kaip jau ne kartą įrodyta, nėra tokio nusikaltimo, kurio šitie, taip vadinami  ,,kovotojai už žmogaus teises“, nebūtų įvykdę, realizuodami savo kvailystes, apie kurias pastoviai kartojo ir kartojo savo vakarietiškiems šeimininkams ir darbdaviams iš Vilniaus viešbučių tribūnų.

Įsibėgėjus Rusijos prezidento rinkimų kompanijai kyla tokios mintys, – nejaugi  Vakarų politikai prarado smegenis, ir nesupranta, kad daro visiškai beprasmišką darbą?  Aišku, Jungtinėse Valstijose išsivystė labai gili politinė šizofrenija, paremta rusofobijos pagrindu. Aišku jog kai kas gali susižerti sau daug pinigų būtent  tokios rusofobinės  psichopatijos priepuolių fone. Bet tiek mačiusi ir tiek negandų išgyvenusi Europa – kur jos balsas? Tik skaičiuojamų pinigų čežėjimas tyliai sklendžia iš  ilgų prabangių Vilniaus viešbučių koridorių…

Giedrius Grabauskas

Ramunė Sakalauskienė