RU EN

„Mokytoja visada teisi?“ arba Lenino gimtadienis lietuviškoje gimnazijoje

2016-04-22

2016 m. balandžio 22 d., viena iš daugelio Kauno gimnazijų. Eilinis penktadienio dienos rytas, klasėje – istorijos pamoka. Mokytoja ateina pasiruošusi pamokai, bet vietoje to, kad iš karto pradėtų dienai numatytąją temą, moksleiviams leidžia sužinoti, kad diena ne tokia jau ir eilinė – bent jau istorijos požiūriu.

Mat šią dieną 1870 m. Rusijoje gimė legendinis revoliucionierius, vienų mylimas, kitų nekenčiamas ar bijomas VLADIMIRAS ILJYČIUS LENINAS.

Ir nepaisant to, kad nuo Tarybų valdžios nuvertimo praėjo jau 26-eri metai, o komunistinės idėjos kiek galima toliau stumiamos šalin nuo mūsų visuomenės akiračio, istorijos mokytoja prabilo apie Leniną...

Kaip ir galima numanyti, pedagogė pradėjo kalbėti apie tai, kaip šiandien esą gimęs vienas baisiausių žmonių visoje istorijoje – žvėris, žmonių neapkentęs žudikas ir griovėjas, nematęs nieko, išskyrus „savąjį tikslą“, neva nuklojęs savo kelius krūvomis lavonų...

Didelei daliai mokinių šis klausimas, kaip ir didžioji dalis istorijos ar politikos klausimų mūsų užzombintoje „vartotojų“ visuomenėje, pernelyg nejaudino, taip sakant, „nei šilta, nei šalta“; bet visgi daliai klasės tai buvo įdomu.

„Iš kur toks blogis, tokia neapykanta, toks potraukis griauti ir naikinti?“ – galvojo naivias aveles primenantys jaunuoliai. Bet taip galvojo ne visi – suole klausydamasis mokytojos svaičiojimų suole sėdėjo Andrius ir mąstė sau: „Nejaugi ji pati visu tuo tiki? Juk tai ne tiesa. Mums meluojama daugiau kaip 20 metų. Leninas – ne žvėris, ne „blogas žmogus“, ne griovėjas, ne mirtis. Leninas – tai kovotojas. Leninas – tai Žmogus-Prometėjas – šviesos ir tiesos nešėjas užguitai ir pažemintai liaudžiai. Leninas – tai laisvų žmonių visuomenės kūrėjas. Leninas – ne mirtis, o gyvenimas.“

Būdamas paprastų ir sąžiningų, prisivogti ir „tepti“ nemokėjusių darbo žmonių sūnumi, Andrius augo matydamas, kokį tariamą „klestėjimą“ ir „gerovę“ mūsų liaudžiai atnešė tariamasis „kapitalistinis rojus“ ir žinojo, kad gražios pasakos apie „laisvę ir nepriklausomybę“ – bjaurus melas. Dargi ir iš savo senelio jis buvo girdėjęs ne tik apie klestėjusią Tarybų Lietuvą ir socializmą, bet ir apie Leniną, apie revoliuciją, apie komunistų kovą, jos grožį ir romantiką. Tad jis žinojo, kad viskas, ką esame šeriami „Briedžio“ ir kt. vadovėliuose – ne istorija, o jos klastotė.

Jausdamas pasipiktinimą ir vedamas sveiko, jaunatviško užsidegimo, Andrius atsistojo ir tvirtai tarė mokytojai ir klasės draugams: „Mokytoja, ką jūs kalbate – netiesa. Leninas nebuvo nei žvėris, nei „blogas žmogus“. Leninas – dvidešimtojo amžiaus genijus, sukūręs pirmąją darbo žmonių valstybę pasaulyje.“ – nespėjus Andriui pabaigti savo minties, mokytoja jį pertraukė ir garsiai sušuko:

- „Nutilk! Ne taip parašyta istorijos knygose, vadinasi, tai netiesa. Nevalia taip kalbėti – jei dar prieštarausi mokytojai, rašysiu dvejetą. Mokytoja – visada teisi. Viskas – sėsk!”

Andrius atsisėdo mokytojos žodžiuose jausdamas tam tikrą jos baimę, tam tikrą nepasitikėjimą savo pačios aiškintomis „tiesomis“...

Jai tęsiant savo prakalbą apie tariamą „bolševizmo marą“, Andrius išsitraukė telefoną ir atidarė vieno draugo parašytą elektroninį laiškelį.

Pirmai progai pasitaikius, jis paprašė mokytojos, kad ši perskaitytų duotąjį tekstą klasės akivaizdoje ir, jei tai galinti, paneigtų jame išdėstytus teiginius.

Mokytoja paėmė į rankas Andriaus telefoną ir, akimis permetus tekstą, tarė: „Tai parašė Leniną idealizuojantis bolševikas. Nieko gero...“ Visgi ji pradėjo garsiai skaityti tekstą:

„Mums sako, kad Leninas blogas. Blogas kam? Parazitams, kurie lobo ir lobsta iš svetimo darbo. Dabar šie žmonės valdo. Jie sau pajungė visą valstybės aparatą, tame tarpe ir kultūrą bei švietimo sistemą, kurios uždavinys yra suformuoti klusnius, kritiškai mąstyti nesugebančius biorobotus, kurie aklai tikėtų viskuo, ką vadinamieji „demokratai“ jiems primeta...“

- Ji nutilo, supratus, kad būtų negerai, jei šias „erezijas“ išgirstų jos mokiniai... Tad likusią dalį ji perskaitė tyliai, pačiai sau:

„Sako, Leninas blogas. Geriausiu atveju seka nebūtas pasakas apie tariamas jo blogybes. Tačiau, gerbiamieji, ar būsite nuodugniai išstudijavę šį klausimą? Juk žinom, kad visuomenė mūsų netikusi, kad santvarka netikus, kad gyvenimas blogas. Ne be reikalo 1 mln. lietuvių išvyta į užsienį ir ne be reikalo Afrikoj ir Azijoj milijonai vaikų nekaltų miršta iš bado. To priežastis - kapitalistinė sistema ir su ja neišvengiamai einanti vergija, išnaudojimas, žmogaus pažeminimas. Leninas parodė kelią, kaip iš šito blogio išsivaduoti. Ir jis buvo pirmasis, kuris įvykdė didingą išsivadavimo aktą per 1917 m. spalio revoliuciją. Todėl jo nekenčia. Todėl jį šmeižia. Ir aš kviečiu jus, kviečiu kiekvieną, kuris turi sąžinės ir turi proto, sužinoti, kas buvo Leninas iš tikrųjų. Nes šiame varde - LENINAS - slypi atsakymai į mus slegiančias bėdas, jame rodomas kelias į šviesią ir didingą ateitį, kurios vertos ateities kartos - juk jos nekaltos, kad tėvai ar seneliai sukūrė netikusį pasaulį, o mes gi žmonės ir galim gyventi kaip tokie. Lenino tiesa - kad žmogus žmogui gali būti ne vilkas, ne žvėris, o draugas ir brolis. Štai ši tiesa verta mūsų gyvenimo darbo, mūsų atsidavimo, mūsų pastangų ir mūsų aistros, o ne bergždžias pinigų kaupimas, savo brolių ir seserų apgaudinėjimas ir išnaudojimas. Štai apie tai ir siūlau pamąstyti, ir pamąstyti labai rimtai.“

Perskaičiusi šį raštelį, ji gerokai tylesniu ir jau netvirtu balsu prabilo: „Andriau, jei tu tikrai mąstai panašiai, kaip čia rašo, gali ateity tikėtis nemalonumų.“ Į tai Andrius atsakė trumpu klausimu: „Tai buvo, gerbiama mokytoja, Leninas žvėris, ar nebuvo?“ – „Na... Jis iš tiesų buvo geras... Bet... Bet aš negaliu taip sakyt – jei kas sužinos, dar iš darbo išmes, ar tiesiog turėsiu problemų.“

Dalis klasės pradėjo juoktis – jiems atrodė komiška, jog tokia jau griežta ir savimi lygtais užtikrinta mokytoja ėmė ir „susimėtė“, nežinodama ką toliau ir pasakyti. Kai kurie apskritai susimąstė, „Taip išeina, kad mokytoja ne visada teisi... Gal ne visur teisūs ir vadovėliai? Gal visgi bus Andriaus tiesa?...“

Tuo tarpu pats Andrius apsidžiaugė, kad ir kukliai, bet vis dėlto pajutęs tiesos jėgą: tik tuščiomis dogmomis ir draudimais ginkluota „nepriklausomos“ buržujų Lietuvos sistema, kaip ten bebūtų, prieš argumentus yra bejėgė. Jis žinojo, kad jei įmanoma priversti net mokytoją pripažinti slepiamą tiesą, tada įmanoma ją parodyti ir kitiems – suklaidintam, buržuazinio melo ir „dirbk-pirk-mirk“ filosofijos apakintam Lietuvos jaunimui.

Pasakojimas, kurį perskaitė gerbiamasis skaitytojas – tik kuklus vaizdelis iš vienos lietuviškos gimnazijos. Dar ne itin dažnas, bet visgi pasitaikantis ir, su aštrėjančiomis visuomenės problemomis, dažnėjantis vaizdelis. Ką jis mums parodo? Jis parodo, kad, nepaisant daugiau kaip 20 metų melo, nepaisant draudimų ir smegenų plovimo, rusų poeto Vladimiro Majakovskio žodžiai neprarado savo tiesos ir šiandien, Lietuvoje, balandžio 22-ą dieną:

„LENINAS GYVENO,

LENINAS GYVAS,

LENINAS GYVENS!“

Kapsuko anūkas